ABEJINGUMAS – TAUTŲ MATAS: ANGLIJA: APIE TUOS ŽMONES IR JŲ ŠALĮ. Trečioji laida.

Andriaus Užkalnio (žinomo iš tinklalapių http://uzkalnis.blogspot.com, www.uzkalnis.com, taip pat publikacijų lrytas.lt) šmaikštus žodis kartais pasirodydavo pernelyg tiesmukas, piktas, pagiežingas. 15 metų užsienyje gyvenančio publicisto plunksna išaštrėjo, tad knygą, populiariai vadinamą „Anglija“, skaityti verta. Pustrečio šimto puslapių smagių, šaunių ir pravarčių pastabų apie Angliją, Škotiją, Velsą, Šiaurės Airiją. Ši knyga – iš „mitų griovėjų“ serijos, nors, be abejo, šimtu procentų autoriumi pasitikėti nebūtina.

A. Užkalnio „Anglija...“ demaskuoja, nuima kaukes. A. Užkalnis linkęs daugelį žmonių laikyti runkeliais (tokia daržovė), todėl jiems aiškina, kuo, pavyzdžiui, skiriasi emigrantas nuo imigranto („Kai Jonas palieka namus Bezdonyse ir persikelia gyventi į Airiją, jis savo namiškiams ir Lietuvai tampa emigrantu, tačiau Airijoje, kur fermoje augina grybus ir vakarais girtas važinėjasi automobiliu, jis – imigrantas“, p. 17). Nors enciklopedijon dėk. (Gera mintis, jei viską vertinsime pozityviai ir optimistiškai.)

Knygoje per anglus suvoksime save (lietuvius), o per save – anglus. Sužinosime, kad 6–7 valandą vakaro anglai nugrūda vaikus į jų miegamuosius, kad „nesimaišytų tėvams po kojų ir jų nenervintų“ (p. 31). Anglai – tinginiai, kurie be imigrantų nežinotų, ką daryti. Anglų punktualumas – tik mitas, vėluoja visur ir visi, teigia A. Užkalnis. Knygoje paneigiami ir dar bent keli mitai. Sunku argumentuotai prieštarauti – Anglijoje esu gyvenęs trumpai, įspūdžiai buvo pozityvesni.

Kultūrinius Lietuvos ir Anglijos skirtumus apibrėžia svarbus dalykas: „Gatvėje mirštančiojo niekas nepaliktų.“ Anglijoje už nesuteiktą pagalbą baudžiama kalėjimu, tačiau esu įsitikinęs, kad Lietuvoje, net jei toks įstatymas ir veiktų, žmonių abejingumas nugalėtų.