SVARBIAUSIA – ŽMONĖS, O NE DEKORACIJOS: VILNIAUS GATVIŲ ISTORIJA. Šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės. Pataisytas ir papildytas leidimas

Ilgai bandžiau suprasti, kodėl tokios populiarios A. R. Čaplinsko knygos apie senąsias Vilniaus gatves, jų istoriją (istorijas). Ar įdomu šiandienos žmogui kapstytis senovėje, smalsauti, kas gyveno tame ar aname name? Jei dar nepajutote to malonumo, pasufleruosiu: malonu. Vilniaus, kuris brangus lietuviams, žydams, lenkams, baltarusiams, rusams, totoriams, karaimams, kitų tautybių žmonėms, praeitis turi sakralinį atspalvį, kokį turi, tarkime, Praha. Vilnius turi savo dvasią, ir tai supras kiekvienas, kuris ne kartą lyg netyčia, šiaip sau, iš dyko buvimo bastėsi senamiestyje.

Nuo 1996 m. Vilniaus mikroistoriją (ši istorijos sritis Lietuvoje nėra paplitusi; paminėtina leidyklos „Versmė“ leidžiama Lietuvos valsčių serija) tyrinėjantis A. R. Čaplinskas – kelių knygų autorius. Visose jose driekiasi senojo Vilniaus keliai. Tačiau nei ši knyga, nei kitos nėra turistinis Vilniaus vadovas (nors šią knygą mėgsta patyrę gidai). Autorius teigia pasirinkęs kompromisinį variantą tarp akademinės Vilniaus istorijos ir popso. „Valdos, jų planai, baldai, paveikslai, indai, namų apyvokos daiktai šioje ir kitose „Vilniaus gatvių istorijos“ ciklo knygose man – tarsi teatrinė dekoracija. Svarbiausia – čia gyvenę žmonės“, – pažymi A. R. Čaplinskas (p. 7). Tai galėtų tapti ne tik šios knygos, bet ir mūsų visų gyvenimų moto: nors gyvenimas – scena, svarbiausi veikėjai joje esame mes. Ir dar šis tas, kas nepasiduoda jokiems įvardijimams.

Vilniaus metraštininkas A. R. Čaplinskas – tartum senovinis išminčius, persikėlęs į šiuos laikus, pasakininkas, paversiantis šios knygos skaitymą ar bent pavartymą nuostabia kelione po nepažįstamą pažįstamą miestą.