ŽEMĖ MAIŠOS SU DANGUM: PO ŽEME IR DANGUM. Gyvoji poezija (su kompaktine plokštele, įskaityta Rolando Kazlo)

Apie poetą Vladą Šimkų (1936–2004) daugelis sužinojo iš R. Kazlo monospektaklio „Geležis ir sidabras“ (2009). R. Kazlas įskaitė ir 45 iš 46 V. Šimkaus eilėraščių, esančių prie knygos pridėtoje kompaktinėje plokštelėje (eilėraštį „Turistinis motyvas“ įskaitė autorius paskutiniaisiais gyvenimo metais).

Leidinys intriguojantis, dramatiškas (Nacionalinės premijos laureato R. Kazlo balso įtaigumas turėtų tik sustiprinti pojūtį, kad tai – gyva poezija). Iki tol V. Šimkus buvo primirštas: keturios jo poe­zijos knygos išleistos 1960–1973 m. („Gražiausia sekundė“, „Kranto kontūrai“, „Geležis ir sidabras“, „Bitės pabėgėlės“), pirmoji rinktinė „Nusileisk, dangau, ant žemės“ – 1982 metais. Vis dėlto V. Šimkaus poetinis palikimas sodrus, turtingas. V. Šimkus daug vertė, bendradarbiavo su Lietuvos teatrais.

Knygoje – skyriai „Taip viskas žemiška“ (iš pirmųjų dviejų rinkinių, 1960 ir 1963), „Ir vis vien mane traukia sidabras“ (iš „Geležies ir sidabro“, 1968), „Metamorfozės“ (penki eilėraščiai, neįėję į rinkinius) ir „Atviras pokalbis“ (iš „Bičių pabėgėlių“, 1973).

V. Šimkaus žodis kandus. „Kai degina kur filosofą, / ant laužo dar užmetu malką. / Nereikia galvoti: „Jam sopa.“ / Galvokim verčiau: „Jam nešalta.“ („Sancta simp­licitas“, p. 160). Kaip pastebi knygos sudarytoja D. Satkauskytė, V. Šimkaus poezijoje esama ir postmodernizmo, ir „tyliojo modernizmo“ bruožų, ir satyros.

Ironija dažnai susipina su lyrika. „Vilniuje per daug nelaimingųjų. / Juos per tą daugumą stumdo, guja. / Abejingi sielvartui bei kančiai // skrybėles jų teršia net balandžiai“ („Ką darysim su nelaimingaisiais?“ (p. 149).

V. Šimkaus autoironija ne vieną poetą satyriką priverčia pasitempti (eilėraštyje „Nepateisintas pasitikėjimas“, p. 157, lyrinis subjektas skundžiasi, kad nėra apie ką kalbėti su draugais, kai sekasi, o tik tada – kai apninka bėdos). „Išgirdau mieste nešvankų gandą: / „Šimkus nieko naujo neatranda!“ / Net pakirto kojas. Jau geriau / sužinojęs būčiau, kad miriau. // Ak! Už ką, naujovės, mus paliekat?.. / „Literatūra ir menas“ niekad / nebeguos, kad mano kūryba / „Ties naujų ieškojimų riba“ („Kaip aš nusivyliau savimi“, p. 183).

Hermetikai sakė: kaip žemėje, taip ir danguj. V. Šimkus rašė: „Nusileisk, dangau, ant žemės. Taip saugiau ir patogiau“ (p. 62).