Eseistika lietuvių literatūroje klesti: atskiros kalbos verti Rolandas Rastauskas, Jūratė Baranova, negalima pamiršti Gintaro Beresnevičiaus ir brolių Parulskių. Ernestas Parulskis (g. 1963) pirmojoje savo esė knygoje „Kasdienybės kunstkamera“ (nors įdomius tekstus rašo daugiau kaip 10 metų) aptaria daugybę dalykų. Londone gyvenantis eseistas knygą suskirstė į skyrius „Poilsis ir tinginystė“, „Vilnius“, „Miesto legendos“, „Technologijos“, „Muzika“, „Menas ir pinigai“, „Kova su estais“, „Sportas“, „Detektyvai“. Atrodo gan tiesmuka, bet neapsigaukime. E. Parulskio mintys – įžvalgios, patraukiančios dėmesį, subtiliu humoru papuoštos.
Esė „Vilniaus vestuvės“ jis per vestuvių prizmę nagrinėja mitą, ar tikrai Lietuva yra miniatiūrinės Jungtinės Amerikos Valstijos (neseniai vėl girdėjau tokią nuomonę), ir prieina išvadą: „Joks vestuvių organizatorius neprivers vilniečio atsisakyti bazinių vertybių – sotaus maisto, geros degtinės ir energingo pokalbio“ (p. 98).
Kapitalistus, esančius Lietuvoje, E. Parulskis kviečia eiti prie darbo: pastatyti naują uostą, kosminį uostą arba bent pradėti importuoti „labai skanias cinamono skonio „Altoids“ karameles. Ir gal tada nors vienas pateksit į turtingiausių pasaulio žmonių sąrašą“ (p. 114).
Į kandžią, bet racionalią E. Parulskio eseistiką verta įsiklausyti: nes tai išminties žodis iš kunstkameros, kurioje – keistų daiktų, reiškinių kolekcija. Juk, kad ir kaip paradoksalu, tik keistenybės daro mūsų gyvenimą „normalų“.