Bravo!: ANTOŠKOS KARTOŠKOS. GOODBYE, MY LOVE. КАРТОШКИ АНТОШКИ. Pjesė. Play. Пьеса

Apatinių registrų žodį (http://katekizmas.group.lt/text/lietuviai/macevicius/00.html) ir teatrą (http://www.menufaktura.lt/galerija/MM/) pamėgusio Mariaus Macevičiaus (g. 1978) veikla gal ir nebūtų patraukusi dėmesio, jei netyčia nebūčiau perskaitęs jo trimis kalbomis parašytos ir išleistos pjesės „Antoškos kartoškos“. Puiki satyra, šiek tiek primenanti Kostą Ostrauską ir Marių Ivaškevičių (ypač jo „Madagaskarą“). Tačiau pasodrinta pusiau sovietinio, pusiau šiuolaikinio pasaulio leksika privertė susimąstyti: kiek Lietuvoje turime gerų dramaturgų? Per mažai. O M. Macevičius – vienas tų, kuriuos skaityti smagu. „Antoškos kartoškų“ premjera rodyta Kauno valstybiniame dramos teatre 2006 m. (rež. Ramunė Kudzmanaitė). Tais pačiais metais „Antoškos kartoškos“ pripažintos geriausiu debiutu nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“, o 2008-aisiais spektaklis rodytas Londono „Southwark Playhouse“ teatre (rež. Simonas Usheris).

Gana liaupsių. Pažiūrėkime, apie ką yra šis tekstas, menantis seną dainelę iš animacinio filmuko apie An­tošką, kuriam siūloma kopat kartošku. Prologe – situacija sovietmečiu. Veikėjai: mažasis Antanas (Antoška), jo mama Birutė ir jos mama (baba) Olga. Tais laikais moteris, palikusi šeimą, sprendžiant iš babos Olgos pasisakymų, būdavo smerkiama.

Po prologo veiksmas perkeliamas į šiandieną. Antanas, jau 25–30 metų, kartu su giminaičiais sulaukia iš Londono parskrendančios savo mamos. Paaiškėja, kad ji ketina mečetėje tekėti už Frenkio Morgano, kuris, kaip pareiškia Antanas, yra čiurka (tamsiaodis ir/arba siau­raakis žmogus, šiuo atveju – turkas).

Pamažu per humoro prizmę atskleidžiama nyki daugumos emigrantų kasdienybė: „(Birutė) Aš nuo jų maisto numirt baigiu. Viena sintetika. Visi pusfabrikačius tik ryja... Tik viskas trigubai pigiau“ (p. 33).

Birutė, kaip ir nemažai emigrantų, į Lietuvą grįžta ne tik savo sūnaus, atitolusio nuo motinos (ir geriau už ją mokančio angliškai!), aplankyti, bet ir dantis susitvarkyti, turtais (tikrais ar svajojamais) pasidžiaugti. O ten – aferistas turkas alfonsas, norintis pasisavinti jos butą, ir sunkus darbas: „(Birutė) Aš keliuosi penktą ryto, klynynu keturis aukštus, ir dar ofisai iki nakties... Ir taip kasdien, kasdien!.. Tu manai, aš šiaip sau geriausia hotelio darbuotoja?! Matai, kokios rankos, matai?! Aš ne nuo fitneso sulieknėjau, ne! (...) Viskas gerai, kai tau pažada cukraus fabriką, bet atveža į Londono centrą ir išmeta!“ (p. 36) Birutė su savo turku svajoja (už pinigus, gautus pardavus jos butą) steigti restoraną Edinburge.

Smagi komedija virsta tragedija. Nežinia, kiek tokių tikrų istorijų esama, bet emigracija Lietuvoje tampa problema (nuo 2004 m. Lietuvą paliko per 100 000 gyventojų). Kartais net ima atrodyti, kad kažkokia juoda nematoma ranka mus visus mielai kuo greičiau išsiųstų svetur...