Sutinkant Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį, pravartu atsigręžti ir į tautos, šalies, savosios raštijos pradžią, kuri, nors ir ne tokia sena kaip žydų, arabų, kinų ar šumerų, bet turi senas tradicijas. Tai, kas mokykloje girdėta ir pamiršta, ir tai, ko negirdėjome ir nematėme, čia vienoje knygoje, parašytoje profesoriaus Albino Jovaišo (1931-2006), kito žymaus senosios lietuvių literatūros specialisto - prof. Jurgio Lebedžio (1913-1970) - mokinio.
Dailioje, spalvotai iliustruotoje knygoje – mūsų raštijos pradininkai. Iš jos sužinosime, kad rusėnų kalboje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo apie 500 lietuviškų žodžių (bitnik – bitininkas, burtnik – burtininkas, koiminec – kaimynas, pilekoln – piliakalnis). 1382 m. Krėvos pilies aprašyme tarp Kęstučio žudikų minimas ir Jogailos tarnas Lisica žibentiai (Lapė žibintojas). Pasak A. Jovaišo, tai rodo, kad pilyse LDK lietuvių kalba buvo vartojama gana dažnai. Kalbama ir apie 1351 m. lietuvių karių priesaiką, kurios žodžius kartojo Kęstutis ir lietuviai, sudarę taiką su Vengrijos karaliumi Liudviku Didžiuoju: „Rogachina roznenachy gospanany.“ Šią frazę A. Jovaišas vertė taip: „[Perkūne,] rūgoki norus, neklausančius pono [Kęstučio]“ (tekstas iššifruotas p. 18).
A. Jovaišas teigia: „Kaip rodo aplinkybių analizė, lietuvių religinė raštija turėjo atsirasti jau Mindaugo laikais, XIII a. viduryje, vykdant pirmąją Lietuvos krikšto akciją“ (p. 28). Tai mums liudija išlikęs pirmasis lietuviškų poterių tekstas – 24 eilutės dzūkiškai („Cikiu ingi Dzievą Tėvą“; „Neviaski mūsų žalanu, ale mus gialbiaki nuagi visa pikta“). Akivaizdu, kad poteriai atsirado anksčiau nei krikštas.
Vytauto, garbinamo ir lietuvių, ir baltarusių istorikų, aplinkoje kalbėta lietuviškai. Vytautas su Jogaila kalbėdavosi lietuviškai (nežinia, ar panašiai, kaip „Dviračio šou“ tai darydavo Vytautas Šerėnas ir Jogaila Morkūnas).
Šioje enciklopediškoje knygoje yra gausybė įrodymų, kad turime gražią rašytinę istoriją, o tai – išties daug.