KU sielai: Chazarų žodynas. Romanas / Leksikonas

Miloradas Pavičius (1929–2009) daug kam jau žinomas, tačiau dar gali tapti didžiuliu atradimu. M. Pavičius parašė 5 romanus, kai kurie išleisti lietuviškai („Vidinė vėjo pusė“, „Antras kūnas“). Rašytojas yra pasakojęs, kad specialiai stengėsi išmokyti knygą skaityti kitaip, be tradicinio pradžios ir pabaigos suvokimo. Toks magiškasis realizmas „Chazarų žodyne“ – daugiaprasmis. Čia susipina trys Knygos religijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas, per kurias rašytojas pasakoja apie senovinę chazarų tautą. Galbūt tai sublimacija, juk M. Pavičius yra kalbėjęs, kad yra nekenčiamiausios –­ serbų – tautos rašytojas.

Kelias senovės kalbas mokėjęs kūrėjas „Chazarų žodyne“ (1984) žaidžia su skaitytoju, istorija ir savimi. Trys susipynusios enciklopedijos („Raudonoji knyga“ –­­ krikščioniški, „Žalioji knyga“ – musulmoniški, „Geltonoji knyga“ – hebrajiški šaltiniai apie chazarus) kuria tikrovės/netikrovės dvilypumo siekiančią išvengti realybę. „Chazarų žodynas“ išleistas „vyrišku“ ir „moterišku“ egzemplioriais, kurie skiriasi tik trumpu pasažu.

Ironišką „Chazarų žodyną“, pasakojantį apie išnykusią tiurkų tautą, žaidimų teorijos žinovas, norvegų literatūrologas Espenas J. Aarsethas (g. 1965) yra pavadinęs ergodine (gr. ergon „darbas“, hodos „kelias“) literatūra, t. y. tokia, kurią skaitydamas žmogus turi tarsi kibertekste persikelti per skirtingus knygos lygius.

„Chazarų kaganas nemėgsta sapnų gaudytojų, bet nieko negali jiems padaryti. Sapnų gaudytojai visada nešiojasi tokios žolelės lapą, slapta ją augina ir vadina ku. Jei tokį lapą padėtum ant burės įplėšos arba žaizdos, ta vieta lyg savaime akimirksniu užsitrauktų“ (p. 151). Tą pat galėtume pasakyti apie M. Pavičiaus „Chazarų žodyną“ – nors ant žaizdos dėk geros literatūros išalkusiai sielai.