Dvasingumas realizmo rėmuose: Tapyba. Piešiniai

Bari Egizas (1869–1946) man yra atradimas. Ne todėl, kad „Google“ apie jį beveik nieko nerasime. Malonu atrasti, kad Lietuva vis dar turi kuo nustebinti.

B. Egizas – bene žymiausias karaimų dailininkas. Lietuvoje karaimų bendruomenė negausi. Dailininkas gimė Odesoje, 1890 m. be egzaminų buvo priimtas į Peterburgo dailės akademiją, vėliau studijavo Paryžiuje, daug keliavo po Europą. Grįžęs į Odesą, dirbo dailės mokytoju, rengė parodas, apie 1922 m. išvyko į Konstantinopolį (meile šiam miestui B. Egizas primena Orhaną Pamuką). B. Egizo sesuo Vera ištekėjo už orientalisto, Lietuvos ir Lenkijos karaimų dvasinio vadovo (hachano) Serajos Šapšalo (1873–1961), kuris į Lietuvą atvyko 1928 metais. Apie 1938 m. į mūsų šalį gyventi persikėlė ir B. Egizas. Gyvendamas Vilniuje, Liubarto gatvėje, jis vertėsi piešdamas portretus.

Šis leidinys – pirmasis bandymas (lietuvių, anglų ir rusų kalbomis) pristatyti kūrybinį B. Egizo palikimą. Kaip teigia kultūros istorikė Rima Rutkauskienė, Lietuvoje nėra visas dailės istorijos šakas, tradicijas ir aspektus aprėpiančios meno istorijos, kuri integruotų ne tik Lietuvos menininkų, bet ir Lietuvos tautinių mažumų, tarp jų – menkai ištyrinėtos karaimų tradicijos įnašą į Lietuvos meno istoriją (išskyrus prof. Antano Andrijausko veikalą „Litvakų dailė L’école de Paris aplinkoje“).

Rengiant šią knygą, rasti 108 B. Egizo piešiniai. Jo portreto žanras (vietomis neįtikėtinai fotografiškai tikslus, pvz., į dailininko pieštą Šv. Sofijos mečetę Stambule taip ir norisi įeiti, veidai – tartum gyvi, perteikiantys mums įvairiausias nuotaikas) galėtų įkvėpti ne vieną poetą. B. Egizas mėgo piešti moteris ir piešė jas tikrai dailiai, dažnai net nepalikdamas užuominų, kas jos buvo. Subtilūs jo moterų aktai, o „Šokanti karaimė“ atrodo gyvutėlė.