Drąsa postmoderniojo kapitalizmo amžiuje: POSTMODERNUSIS KAPITALIZMAS. Mokslinė monografija

Patrauklaus „Vario burnų“ dizaino apipavidalintoje postmodernybės tyrinėtojo, filosofo, eseisto ir poeto dr. Vytauto Rubavičiaus antrojoje mokslinėje monografijoje (pirmoji – 2003 m. Kultūros, filosofijos ir meno instituto išleistas „Postmodernusis diskursas“) prabylama apie naujus kultūros, visuomenės reiškinius: besaikį vartojimą, gundymą nemirtingumu, meninę transgresiją, populiariąją kultūrą, masmedijų industriją (mass media vertalas masmedija sukėlė abejonių, – Lietuvoje jis vartotas prieš kokius trejus metus; tiesa, kroatai būtent masmedija vadina XX a. 3-iojo deš. fenomeną, dabar apimantį daugybę sričių), rinkos ideologiją, globalinius miestus ir jų tinklus.

Įdomus paskutinis knygos skyrius – „Kai kurie lietuviškojo urbanistinio kapitalizmo bruožai“. Jame kalbama ir apie dvimiesčio projektą, Vilniaus metropolizaciją, urbanistinę plėtrą.

Apibendrindamas V. Rubavičius pažymi: „Nei valstybės, nei miestai negali plėtotis ar juo labiau „šoktelėti pirmyn“ be sutelktų visuomenės, bendruomenių, įvairių lygmenų valdžios ir verslininkų pastangų“ (p. 235). Filosofas kalba apie savivaldos trūkumus, tačiau argi kai kurių miestų merai veda mus į šviesų rytojų? Vilniaus apskrityje uždarinėjamos lietuviškos mokyklos, o sostinėje įsteigtas Konfucijaus institutas. Ar pataikaudami didžiųjų valstybių politikai darome teisingus žingsnius (šį klausimą sau pateikti turėtų valdžios atstovai)? Kompromisas su didžiosiomis jėgomis įmanomas: JAV prezidentas Barackas Obama, nusprendęs nenusileisti Kinijai, neseniai pusiau slapčia pagaliau susitiko su Dalai Lama XIV, o Nyderlandai nusprendė nebepataikauti JAV ir išvesti savo okupacinę kariuomenę iš Afganistano.

Ar Lietuva kada nors ryšis tokiems drąsiems žingsniams?