Plagiatorių džiaugsmas: Šventasis kraujas ir šventasis Gralis

„Šiai knygai lemta tapti okultizmo klasika“, – sufleruoja man „Fate Magazine“. „Ši knyga tapo plagiatorių džiaugsmu“, – sakau sau. Kodėl? Nes sukūrė dar vieną XX a. mitą. 1982-aisiais pasirodžiusioje knygoje trys smalsuoliai – egiptologas mėgėjas H. Lincolnas, rašytojas ezoterikas R. Leigh’as ir naujazelandietis psichologas M. Baigentas – po dešimties metų tyrinėjimų pateikė daugelį žmonių sužavėjusią istoriją apie XIX a. gyvenusį prancūzų kunigą, kuris kaimelyje prie Pirėnų kalnų surado net kelis milijonus svarų. Iš pradžių tai atrodė kaip pasakojimas apie užkastą lobį, bet netrukus jis virto neprilygstamu istoriniu detektyvu – mūsų laikų Gralio paieškomis, vėl sugrąžinančiomis prie sunkiai perprantamų, užkoduotų dokumentų, slaptųjų draugijų, Tamplierių ordino, XII ir XIII a. katarų eretikų ir prie mažai žinomų, daugiau nei prieš 1300 metų nuo sosto nuverstų Prancūzijos karalių.Tikroji Rennes-le-Chāteau kaimelyje atrasto lobio vertė – ne turtai, o didelė, kupina prieštaravimų ir daug ginčų kelianti paslaptis. Deja, šią „paslaptį“ daugelis sužinojo iš kopijos – garsiojo Dano Browno romano „Da Vinčio kodas“.

Dabar mėgstamas politikų žodis „provokacija“ čia atrodytų kaip nevykęs pokštas. Trijulė pasidarbavo iš peties. Sąmokslo teorija sužimba visomis spalvomis: paaiškėja, kad „numanomi Siono ordino didieji magistrai“ – solidi kompanija, kūrusi mokslo, muzikos ir kitas naujoves (Isaacas Newtonas, Claude'as Debussy, Jeanas Cocteau, Victoras Hugo ir kt.).

Kam reikalingos tokios knygos? Ne, tikrai ne tam, kad jas degintume. Jos kaip gyvybės eliksyras mums leis suvokti, jog net mitologiniuose pasauliuose kartais žemė maišosi su dangumi. Toliau neškime savo Žiedą, mėgaukimės magišku pasauliu, ieškokime Gralio ir gal pavyks rasti raktą į…