„Haris Poteris...“ mitologijos tyrinėtojams dar naujas fenomenas, o J. R. R. Tolkieno beveik tobulai sukurtas iki tol nematytas pasaulis jau gerai pažįstamas ir mokslininkams, ir skaitytojams, vėliau – filmų mėgėjams. Egzistuoja ir tolkinistų klubai, primenantys sektų ir vaikų būrelių hibridus.
Kokia riba tarp fantastikos, mito ir realybės? Fantastai neretai sukurdavo pranašiškų veikalų. Mitai savaip atspindi realybę. Tarp jų – „plonytė mėlyna linija“, kurią J. R. R. Tolkienas nubrėžė taip įkvėptai, kad sunku patikėti, jog „Žiedų valdovo“, „Hobito“ bei „Hurino vaikų“ pasaulis – nerealus. Pagaliau ką mes žinome apie tuos, kurie gyveno gerokai seniau nei prieš tūkstantį metų, kai „atsirado“ Lietuvos vardas?
„Hurino vaikai“ – knyga pažengusiems tolkinistams. Tiems, kas jau prarijo „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ kabliukus. Joje (beje, knygos pavadinimas – dviem kalbomis; antrąja – elfų – jis skamba taip: „Narn i chîn Húrin“) – Viduržemio (J. R. R.Tolkieno sukurto pasaulio) sakmės, kuriose pasakojama apie tai, kas nutiko prieš daug šimtmečių iki „Žiedų valdovo“. Nevarginsiu detalėmis apie Medžiabarzdžio, Morgoto, Turino, Nienoros, Glaurungo ir kitų personažų nuotykius. Smagiausia tai, kad, prisilietęs prie šios knygos (beje, ne tik puikiai iliustruotos, bet ir papuoštos Viduržemio žemėlapiu), jautiesi tarsi vartytum senovinį manuskriptą.
J. R. R. Tolkieno genialumo kol kas niekas nepralenkė. Dar niekas nesukūrė tokio pasaulio, kuriame atsirastų vietos įvairioms rasėms, tikėjimams, mirtingiesiems ir amžinai gyvenantiems. Šiame pasaulyje kalbama įvairiomis kalbomis, kurių žodynėlius puikus lingvistas J. R. R. Tolkienas sukūrė išties meistriškai. Kuo šis „Žiedų valdovo“ mitas yra ir, manau, bus aktualus? Žiedas – galios simbolis, blizgutis, užvaldantis kiekvieną, kuris jį užsimauna ant piršto. Nūdienos aktualijos leidžia jį interpretuoti kaip pinigus, auksą, valdžią. Sugebėjimas suvaldyti save, nešti Žiedą per gyvenimą, kad jį sunaikintum, kitaip tariant, turėti Raktą yra pagrindinis uždavinys. Nes tik taip sukuriame save.