Kai garsas tampa vaizdu, vaizdas - simboliu, o simbolis - žaidimu: Tarp garso ir vaizdo

Kas yra Vladimiras Tarasovas, žino daugelis pasaulio džiazo, eksperimentinės muzikos bei instaliacijų kūrėjų. Tačiau šis kuklus žmogus, neseniai atšventęs 60-metį (iš pažiūros nepasakytum, kad jaunatviškam, aštraus proto kūrėjui –­ šešios dešimtys), nenuspėjamas kaip visata. Išleidęs daugiau kaip 100 įvairiausios stilistikos muzikos albumų, tapęs keliolikos filmų, šimtų publikacijų ir knygų herojumi, Maestro, atrodo, perprato Muzikos paslaptį: garsas, vaizdas ir simbolis – tai žaidimas, kurį galima sukurti tam, kad džiaugtumeisi pats ir džiugintumei kitus. Tinklalapyje www.avantart.com/inter/etarasov.htm menininkas pristatomas kaip kompozitorius, rusas, meno kūrinių kolekcininkas, džiazo muzikantas, kosmopolitas, orkestrų vadovas, solistas, muzikantas, filmų muzikos kūrėjas, būgnininkas/perkusininkas, gyvenantis Lietuvoje, draugas ir... tiesiog kaip Vladimiras Tarasovas.

Pažvelkime į žmogaus, netelpančio į jokius rėmus, gyvenimą ir kūrybą. Turime ir puikų pretekstą – visai neseniai vykusioje knygų mugėje Vilniuje pristatytas įspūdingai išleistas albumas ir DVD diskas, kuriuose – įvairių menininkų atsiliepimai apie Maestro, jo instaliacijų nuotraukos bei įrašai ir dar daug visko.

Trio

Labiausiai V. Tarasovas Lietuvoje ir pasaulyje žinomas kaip įžymiojo džiazo trio GTČ (Ganelinas, Tarasovas, Čekasinas) narys. Apie šią unikalią grupę jis parašė ir knygą, kurioje atsiskleidžia dar vienas kūrėjo – šmaikštaus pasakotojo1 talentas.

V. Tarasovas atsirado Lietuvoje netikėtai. 1968 m. atvykęs į Vilnių iš Rusijos Archangelsko miesto, jis ėmė groti Lietuvos simfoniniame orkestre. 1971–1986 m. kartu su Viačeslavu Ganelinu (tuo pačiu, kuris sukūrė muziką ir legendinei „Velnio nuotakai“) bei Vladimiru Čekasinu grojo muziką, kuri sovietijoje buvo draudžiama, nes „vakarietiška“. „Trio sugebėjo tapti Lietuvos dalimi ir garbe, būtina jos dalimi“ (2), – teigia Tomas Venc­lova.

Knygoje „Trio“ autorius smagiai prisimena laikus, kai būta visko („knygoje nerašau vardų ir pavardžių tų žmonių, kurie mums kenkė, jie patys save pažins, aš – ne teisėjas“). Nepaisant to, GTČ išleido net 43 albumus...

Štai kelios ištraukos iš V. Tarasovo knygos: „Buvau laikomas alkoholiku, narkomanu, nes grodavau užsimerkęs. (...) Tačiau mes nebuvome narkomanai, o alkoholio net nesu bandęs, mus išmetė iš tuo metu kultinės „Neringos“ kavinės. (...) Tada į „Neringą“ didžioji dalis jos nuolatinių lankytojų nustojo eiti. (...) Pirmąsyk už Lietuvos ribų koncertavome dviese su V. Ganelinu 1970 m. spalio 23 d. Gorkyje (į jį, beje, buvo ištremtas žymusis mokslininkas, disidentas Andrejus Sacharovas; dabar – Nižnij Novgorodas), taip gimė mūsų pirmoji programa „Opus A Due“. (...) Uždirbinėdami gyvenimui įvairiose vietose, laisvu laiku galėjome groti jau kaip trio. (...) Jei mūsų klausydavosi nors vienas žmogus, tai jau buvo koncertas. (...) Pirmoji GTČ kelionė į užsienį – 1976-aisiais, tada mus šiaip ne taip išleido į Lenkiją, Varšuvą. Mūsų programa vadinosi simboliškai „Poco A Poco“ („Po truputį“). (...) 1986 m. prieš vieną mūsų koncertą Indijoje, Bangalore, mums ant kaklų pakabino vainikus iš sandalo medžio. Tai padarė Sviatoslavo Rericho žmona Devika. Keisčiausia, kad net po tiek laiko tie vainikai kvepia. (...) Keista buvo suvokti, jog kaip trio iširome ne karjeros viršūnėje, o jos pradžioje. (...) 1986 m. rugsėjo 12 d. sugrojome savo paskutinį koncertą, nors dar to nesuvokėme. Tai buvo Vilniuje. (...) Slava (Ganelinas) pareiškė, kad su šeima išvažiuoja į Izraelį. (...) Tada festivalyje „Osennyje ritmy“ Leningrade Ganelino jau nebebuvo. Vladimiras Čekasinas grojo su savo orkestru, o aš – solo“.
iliustracija

Atto

V. Tarasovas tapo rimtojo džiazo tėvu Lietuvoje, tačiau jį dar galima vadinti ir eksperimentinės muzikos pradininku mūsų šalyje (soliniai projektai „Atto I-XI“ pradėti įrašinėti dar 1984-aisiais), labiausiai linkusiu bendradarbiauti su įvairių šalių menininkais solistu (tarp jų –­ ir su vienu Fluxus pradininkų Namu June’u Paiku), instaliacijų pradinininku (1988 m., kai kūrėsi Sąjūdis).

Solinė V. Tarasovo kūryba prasidėjo nuo „Atto“ (it. „aktas, veiksmas“) 1984 metais. Knygoje „Tarp garso ir vaizdo“ (3) Maestro atskleidžiamas kaip audiovizualininkas bei instaliacijų Meistras. Paaiškėja, jog V. Tarasovas – pomoras, senos tautos, atsikėlusios prie Baltosios jūros dar prieš keturis šimtmečius, palikuonis. Vienas žymiausių pomorų – Michailas Lomonosovas. Dabar tėra vos 6000 pomorų. Tai su totoriais niekada nesimaišę rusai. V. Tarasovas pasakoja: „Žmonės Archangelske suprato viską. Sovietų valdžia į Arhangelską atėjo daug vėliau, ne 1917 m., o tik trečiajame dešimtmetyje. Ten buvo toli, šiaurė. Be to, politinių tremtinių švietėjiška įtaka vietiniams gyventojams buvo labai didelė“ (4).

Pasak Aleksandro Borovskio, „viename džiazo žinyne V. Tarasovas pavadintas vienu kūrybingiausių perkusininkų. Jo instaliacijos liudija išradingumą, jis ieško netikėtų (tarp kita ko, vaikiškai arba archajiškai sąmonei – visiškai natūraliai suvokiamų), daugiau nei funkcionalių, turinčių priežasties ir pasekmės ryšių formų“ (5).

Šias formas muzikologas Tautvydas Bajarkevičius pavadino savita garso kalbos gramatika, neužrašoma vientisomis enciklopedinėmis eilutėmis.

Seno V. Tarasovo draugo, kultinio menininko konceptualisto iš Ukrainos Iljos Kabakovo manymu, V. Tarasovo vaidmuo „Atto“ pradžioje (muzika instaliacijai „Raudonasis vagonas“, 1988) tapo mistiniu kūriniu. „Viduje beveik tamsu. Durų kairėje – ilgas apšviestas tapytas paveikslas per visą sieną. Visa erdvė pripildyta senovinių, sentimentalių, jausmingai šiltų melodijų garsų. Tada lankytojas atsisėda ant suolo, ilgokai sėdi ir, apimtas kažkokios keistos užmaršties, tik vargais negalais pakyla išeiti...“ (6)

Visos „Atto“ instaliacijos, jų muzikinis apipavidalinimas, meditacinė ramybė ir nepriekaištinga audiovizualumo dermė liudija apie Naujo Meno gimimą. Tai galima suvokti perklausius 11 „Atto“ kompaktinių plokštelių bei peržiūrėjus „Garso žaidimų“ („Sound games“) DVD.

V. Tarasovo kūryba – sakrališka. Kiekvienas jo žingsnis atrodo tarsi matematiškai sumodeliuotas ir tuo pačiu visiškai nenuspėjamas. Čia ir slypi grožis, arba, kaip rašė Aleksandras Puškinas, – „kiek šiame garse prasmės“.

Vladimiro Tarasovo instaliacijos „Šechina“ fragmentas

__________________________

1 Vladimir Tarasov. Trio. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

2 Ten pat, p. 5.

3 Vladimiras Tarasovas. Tarp garso ir vaizdo. – Vilnius: Baltos lankos, 2008.

4 Ten pat, p. 15.

5 Ten pat, p. 30.

6 Ten pat, p. 40.