Tarp sarkazmo ir išminties: Niekam nenusileisiu. Apsakymai

Kazys Saja savo knygą „Niekam nenusileisiu“ pristato taip: „Šiuose apsakymuose arba novelėse vaizduojami mano matyti, girdėti, išgyventi įvykiai, kai kurie personažai – skaitytojams žinomi žmonės: teatro režisieriai K. Svinarskis (Konrad Swinarski, 1929-1975) ir J. Miltinis (Juozas Miltinis, 1907-1994), rašytojai A. Gricius (Augustinas Gricius, 1899-1972) ir V. Miliūnas (Viktoras Miliūnas, 1916-1986), dailininkė G. Didelytė“. Beje, grafikė Gražina Didelytė (1938-2007) – šios knygos iliustruotoja.

Sudomina knygos pavadinimas. Kam ketina nenusileisti K. Saja? Visai niekam? Nejaugi tai anarchistinė literatūra? Ne, išties ne. Ši frazė – antikos laikų devizas – Europoje pagarsėjo (lotyniškai cedo nulli), kai ją ėmė vartoti didysis išminčius, teologas olandas Desiderius Erasmus Roterodamus.

Erazmo manymu, niekam nenusileidžia tik mirtis ir neblėstantis tiesos ieškojimas. K. Saja, vienas Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarų, jam būdingu ironišku, satyrišku stiliumi prisimena įvairias praeities istorijas, kurios, tartum šiuolaikinės pasakėčios, turi savo moralus. Tačiau K. Saja nėra moralistas, jo pasakojimuose daug to, kas kitam tiesos ieškančiam žmogui turėtų būti naudinga. Beje, naujausią rašytojo rinktinę išleidusi leidykla „Žaltvykslė“ 2007 m. išleido ir žymiąją Erazmo knygą „Pagiriamasis žodis kvailybei“.

K. Saja, nelyginant Renesanso išminčius, remdamasis ir Katalikų bažnyčios ignoruojamais „Apokrifais“ (pvz., citata iš Evangelijos pagal Tomą: „Jėzus pasakė: „Būkite praeiviai“), kalba apie keistus nutikimus, kurie užrašyti įvairiais knygos autoriaus gyvenimo tarpsniais. Tačiau kiek memuarus primenanti knyga nenuobodi, joje nėra ilgų intarpų, žodis – kondensuotas, taupus ir taiklus.

Dvidešimt šešiuose K. Sajos apsakymuose galima rasti, atrodo, „liaudiškai“ skambančių frazių, kurios iš tikro yra mūsų tautos paveldas ir išmintis. Pavyzdžiui, sena šokiui pritaikyta dainelė „Rupūž rupūž, lipk nuo pečiaus“ to paties pavadinimo apsakyme, anot autoriaus įvadinio žodžio, „galėtų būti visos knygos moto: ji ragino žmogų nenusileisti, nepasiduoti. Net ant molinės, duona kvepiančios krosnies gali pajusti namų šilumą ir pasidaryti labiau nepriklausomas“.

Įdomu, kad senasis Lietuvos pasaulis (paties autoriaus prisimenamas ir iš manuskriptų „nugvelbtas“, o gal ir prifantazuotas) knygoje neidealizuojamas – jis tiesiog čechoviškai smagus. Kalba – „anų“ laikų, spalvinga: „Savo ponui tarnausiu do groba, bobas mylėsiu do groba, o tuos, kurie sperečysis, jei-bohu, užplaksiu do groba!“

Linksma pasidaro ir skaitant apie A. Gricių, kuris paragavęs vengriško konjako porą kartų netyčia apsikeitė su sugėrovu (tikėjosi, kad tai – žinomas latvių poetas, bet apsipažino...) portfeliais. Vienąsyk, lyg burtų lazdele mostelėjus, portfelyje rado krucifiksą, kitąsyk – tualetinio popieriaus, kuriuo, anot vieno pasakojimų herojaus, gali pavirsti kiekvienas laikraštis.

Autorius paprastai aiškina pagrindinę gyvenimo tiesą, beje, gana retoriškai, ne dogmatiškai: „O gal IEŠKOJIMAS ir yra tas būvis, kai dvasia nuolat budi, skraido tarsi iš Nojaus laivo pakilęs balandis virš drumstų vandenų, ieškodamas žaliuojančios žemės?“

Tarp sarkazmo ir, sakytumei, baltiškai zenbudistiškos išminties (stilius kartais primena a. a. Gintaro Beresnevičiaus) svyruoja daugelis „Niekam nenusileisiu“ apsakymų. Pateiksiu dar vieną citatą: „Seni boksininkai, mielas Daktare, beveik visi turi daugiau ar mažiau aplamdytą nosį. Paguldei mane tąsyk ant žalio, šviežiai dažyto suolo ir paženklinai visam gyvenimui. Tą vasarą buvau sukvailęs iš laimės kaip aklas šunytis po šilta motinos papilve. Dabar ieškau būdo, kaip tai išpuikusiai žmonijai Gamtos vardu skelti kuo skambesnį antausį. Mano nosį palikim ramybėje, Daktare. (...) O žmonės... Jie ypatingi tuo, kad nesunkiai praranda tai, kas juos dar skyrė nuo beždžionių, ir tampa siaubingais vilkolakiais, monstrais“.

Apibendrindamas savo mintis, rašytojas pateikia „viso labo tris paprasčiausius įstatymus, nes Mozės Dekalogo seniai jau niekas nesilaiko: 1. Neskriausk ir nesileisk, kad kiti skriaustų; 2. Už gera atsilygink geru. Nepamiršk tų, kurie tave išugdė; 3. Atsakingai naudokis laisve. Neparazituok“.

Galėtume konstatuoti, kad K. Sajos „Niekam nenusileisiu“ skirtas ieškotojams, kuriems nusibodo prastų knygų surogatas, plūste plūstantis į Lietuvą.