"Ant savo šešėlio žmogus sėdėjo...": LINO MŪKA / FLAXEN MYSTERIES

Lino skulptūrų meistras Gintautas Gavenavičius (1960–2004) pravėrė duris į gražų ir mistišką pasaulį. Linas (Linum) – augalas, iš senovės Egipto, Palestinos, Kinijos, Indijos žemių skitų atgabentas į Lietuvą, čia prigijęs ir tapęs vienu žemesniųjų dievų, vadintas Vaižgantu, Končiumi.

G. Gavenavičiaus linų skulptūros – tarsi baltų panteono vaizdai. Apie 20 metų kurtos nemintų linų rištinės skulptūros vadintos dvasiukais.

G. Gavenavičius apibūdintas kaip maištinga asmenybė. Žmonos Marijos žodžiais, „Gintautas neturėjo jokio mokytojo – pats atrado medžiagą, sumanė jai apdoroti tinkamą techniką, formos kūrimo principus. (...) Ruošdamasis Verbų sekmadieniui kartodavo: „Pirma reikia sukurti šimtus paukščių, verbų, sodų, kad įsisavintum augalų rišimo techniką, tik tada imtis skulptūros“ (p. 20).

1993 m. G. Gavenavičių (jis rašė ir eiles, atstumtas spaudos) atrado ir straipsniu „Štai kančia ir mirtis“ išgarsino dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius. Bene vienintelis pasaulyje kūręs linines skulptūras, G. Gavenavičius jas kūrė taip, kad šios atrodė tarsi gyvos – su sąnariais, veido išraiškomis.

Knygoje galime gėrėtis originaliomis lino skulptūromis, skaityti G. Gavenavičiaus poeziją.

„Prie staklių pasaulio sėdėjo iš pasakų pasaulio pasiskolintas laikas...“ (p. 44). „Juk ar ne keista – iš dangaus juodo krinta baltos snaigės // Šitokios baltos tarpusavy skirtingos snaigės“ (p. 44).

Šios ir kitos G. Gavenavičiaus haiku primenančios eilutės – tarsi raktai į jo lino skulptūras. „Įgriso va šitaip ant savo pečių vis supti gyvybę ir mirtį“ (p. 47).

Dualizmas G. Gavenavičiaus kūryboje dažnas. Juodas dangus ir baltos snaigės, gyvybė ir mirtis, melas ir „tiesa“, kuri lyg Majos šydas taip pat yra melas: „Apsigaubus šydu melo slėpė teisybę kuri ir buvo melas“ (p. 47).

Retos estetinės pajautos šios eilutės: „Ant savo šešėlio žmogus sėdėjo // į vieną tašką akis įrėmęs // tylom išlydytas kiaurai // permatomu virtęs // susiliejęs su oru // pranyko // palikdamas jausmų simfoniją gaudžiančią erdvės skliautuose“ (p. 48).