Sovijus - velnio žmogus?: SOVIJAUS SAKMĖ IR 1262 METŲ CHRONOGRAFAS PAGAL ARCHYVINĮ, VARŠUVOS, VILNIAUS IR I. J. ZABELINO NUORAŠUS.

Ši senosios literatūros studija – reikšminga ir laukta, deja, prieinama nedideliu 700 egz. tiražu. Prahos Karolio universiteto habil. dr. Ilja Lemeškinas joje kalba apie kertinį, pasak Gintaro Beresnevičiaus, senosios baltų religijos ir mitologijos akmenį – Sovijaus mitą. „(...) Sovijus po savo apsilankymo pomirtiniame pasaulyje įveda panteoną, kultą ir pomirtinio gyvenimo, laidosenos ritualus bei pomirtinio gyvenimo viziją. Trumpai tariant, religinę sistemą. (...) Galima prisiminti, kad šventosios ugnies kulto tėvynė – zaratustrinis Iranas“ (G. Beresnevičius. „Lietuvių religija ir mitologija“. Sisteminė studija. – Vilnius: Tyto alba, 2008, p. 142, 144; pirmas leidimas –­ 2004).

Knygoje pateikiami keli Sovijaus mito variantai, tačiau jų esmė ta pati: iš Irano persų (magų) amžinoji šventa ugnis ir jos kultas atkeliavo į Lietuvą, kur religijos reformatorius Sovijus įvedė paprotį mirusiuosius deginti.

I. Lemeškinas pataria su Sovijaus vardu elgtis atsargiai, nes greičiausiai jis esąs „velnio (bieso) žmogus“ – „besovij čelovek“ (p. 36–37). Tačiau nereikia išsigąsti – greičiausiai „velnias“ čia pasitarnauja kaip nužengiančiojo į pragarą simbolis, tad Sovijus – žmogus, turintis antgamtinių sugebėjimų, magas, šamanas. Į pragarą Sovijus žengė per devynerius vartus (p. 322).

Remdamiesi ne dviem, o visais keturiais Sovijaus mito nuorašais, kurie šioje knygoje smulkiai analizuojami (pateikiamos ir jų faksimilės), atrandame naują erdvę lietuvių literatūroje: iki šiol mažai žinomus rusėnų raštijos turtus, ilgus metus kauptus Lietuvos stačiatikių vienuolynuose, bažnyčiose. Baltų praeitį turime studijuoti remdamiesi ne tik prūsų, lietuvių ir latvių balsais, bet ir žodžiais, skambėjusiais lotyniškai, lenkiškai, vokiškai, graikiškai, bulgariškai, rusėniškai. Lietuviai Sovijaus mito dėka įrašomi šalia senovės graikų – tokie panašūs buvo mūsų tikėjimai.