Kaip gyvename?: Pragaro sodai. Romanas

1989–1990 m. parašytas ir 1992 m. pirmąsyk išleistas Jurgos Ivanauskaitės (1961–2007) romanas „Pragaro sodai“ pilnas artėjančios Antikristo karalystės nuojautos, tačiau ir džiaugsmo, kurį galima buvo rasti to meto undergroundo draugijoje.

420 puslapių romanas parašytas panašiu principu, kaip ir Julio Cortázaro (1914–1984) „Žaidžiame klases“ (Rayuela, 1963): knyga suskirstyta į 22 (nuo I iki XXII) skyrius, jie „padalyti“ keturiems personažams (Agnei, Robertai, Sauliui Strazdui, Domantui). Autorė rekomenduoja knygą skaityti keliais būdais: galima visą romaną nuo pirmo iki paskutinio puslapio, apie kiekvieną personažą atskirai arba sekti tik kurio nors vieno herojaus gyvenimą.

Kaip ir kituose J. Ivanauskaitės romanuose, čia gausu tiesioginės kalbos (romano privalumas), ji gyva (dar vienas privalumas), prisodrinta citatų iš roko grupių dainų, poetų eilėraščių. Sinefilui romanas turėtų priminti gero šiuolaikinio blokbasterio scenarijų, lydimą apokaliptinės Oskaro Milašiaus frazės: „Aš myliu skausmą – jis yra puikus ir vaisingas, tačiau tik džiaugsmas yra šventas“ (p. 364).

Švento džiaugsmo pripildyta ši knyga, nors joje daug sujaukties. Mirus rašytojai, po kelerių metų skaitydamas tai, ką ji parašė prieš du dešimtmečius, suvokiu, kad Jurga aplenkė laiką. Skaudu skaityti ir J. Ivanauskaitės pranašiškas eilutes apie knygos heroję Robertą, besigydančią onkologinėje ligoninėje.

„Bet čia – Lietuva. Kaip gyvena šie žmonės? Kuo gyvena šie žmonės? Kam gyvena šie žmonės? Jie turėtų nuprotėti iš begalinio nuobodulio“ (p. 234). Jei kiekvienas sau pateiktume šiuos klausimus dažnėliau...