Atsitiesime ir mes: Dialogai su savimi

Režisierė, scenaristė, aktorė Galina Dauguvietytė (g. 1926) šiuos metus pasitinka su trečia knyga – po skaitomiausiomis tapusių „Perpetuum mobile. Atsiminimai apie Lietuvos teatro legendas“ (2002) ir „Post Scriptum“ (2006). Ir naujoji knyga taps populiari. Priežastys paprastos: skaityti įdomu, lengva, stilius šmaikštus, ironiškas.

Knygos pavadinimas tarsi liudija tai, kas žmogui lieka, sukūrus amžinąjį variklį ir parašius post skriptum, – pasikalbėti, išaiškinti su savimi, aptarti esminius dalykus. Autorė stebisi, kad parašė jau tris knygas. „Ši, trečioji, knyga, manau, daug atviresnė negu pirmosios dvi. Joje sudėta tai, apie ką anksčiau nepamąsčiau, neįvertinau, tai mano žvilgsnis į save lyg iš šalies“ (p. 17).

Knyga primena Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus (121–180) garsiąją „Sau pačiam“ (gr. Ta eis heauton, lot. Ad se ipsum). Joje politikas ir mąstytojas kalbėjo apie gyvenimą harmonijoje su logosu (G. Dauguvietytė nedeklaruoja apsimestino pamaldumo: „(...) Netikiu, kad man kas nors gali atleisti – žmogus žmogui negali duoti atleidimo. Jeigu Dievas yra –­ jis gali, o jei jo nėra – gamta, kuri mus sukūrė. Žmogus pats anksčiau ar vėliau supranta savo kaltes, pats sau gali už tai atleisti ar neatleisti. Žmogus dažniausiai bloga pasidaro pats sau“ (p. 17).

Gyvenimo išmintis, kaip įprasta G. Dauguvietytei, pagardinta gausybe prisiminimų. Nagrinėjama nemažai temų: moterų pavardės, krizė, humoras, politika, Briuselis, KGB šešėlis, televizija, dvasinė anatomija ir tos pačios gyvenimo dekoracijos.

G. Dauguvietytė į politiką žvelgia kaip į spektaklį („Seimas išmokė į kiekvieną žmogų žiūrėti kaip į žuliką“, p. 86). O į humorą – labai rimtai. („Gyvenimo be humoro, be juokų neįsivaizduoju, tada tai tikra nuobodybė, o ne gyvenimas“, p. 91).

Menininkė į krizes siūlo žvelgti su didesniu vidiniu brandumu: „(...) Kiek aš tų krizių mačiau, ir visas jas išgyvenau. (...) Mama sakydavo niekada neužmiršianti vieno vaizdo: kai juos vežė mirti, sėdėjo žydė ir žydas ir labai ramiai kalbėjosi. O juk žinojo, kur važiuoja“ (p. 39–40). „Net tremtyse žmonės sugebėjo atsitiesti. Atsitiesime ir mes“, – optimistiškai nusiteikusi G. Dauguvietytė (p. 45).