Lietuviai - imperialistai išvaduotojai: NEPASISKELBUSIOJI IMPERIJA. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu

Šios monografijos Lietuvai seniai reikėjo. Po 2003 m. Vilniaus universiteto leidyklos išleisto Gintaro Beresnevičiaus (1961–2006) veikalo „Imperijos darymas. Lietuviškosios ideologijos metmenys. Europos Sąjunga ir Lietuvos geopolitika XXI a. pirmojoje pusėje“ (šią knygą galime rasti bei nemokamai parsisiųsti ir internete www.dangus.net/nc50.htm) kilo nemažai diskusijų apie Lietuvą, kaip imperiją. LDK valstybingumo imperinį pobūdį nagrinėjo istorikai Alfredas Bumblauskas, Stephenas C. Rowellas ir kiti.

Filosofas prof. habil. dr. Zenonas Norkus (g. 1958), parašęs veikalus „Istorika. Istorinis įvadas“ (1996), „Max Weber ir racionalusis pasirinkimas“ (2003) ir „Kokia demokratija, koks kapitalizmas?“ (2008), pirmąsyk sistemingai ir išsamiai pažvelgia į senosios Lietuvos istoriją iš platesnės istorinės perspektyvos, remiasi šiuolaikinėmis lyginamosios istorinės sociologijos bei tarptautinių santykių teorijomis.

Z. Norkaus monografijoje senoji Lietuva traktuojama kaip patrimoninė imperija, kuri siekė pajungti sau visas senosios Rusios žemes. Vilnius buvo beveik tapęs antruoju Kijevu, tačiau istorinės aplinkybės susiklostė kitaip.

Z. Norkus nagrinėja, kas yra Translatio imperii (imperijos paveldėjimas), primena, kad LDK didysis kunigaikštis titulavosi imperatoriumi („Taip (...) jis save vadino 1371 m. Konstantinopolio patriarchui rašytame laiške, kuriame skundžiasi dėl Maskvoje įsikūrusio Kijevo metropolito Aleksijaus elgesio“; p. 31). Algirdo antspaude aptinkame raides ABE, kurios greičiausiai graikų kalba reiškia „Algirdas imperatorius kilniausias“. Toks pat užrašas aptiktas ir XIV a. švininėje plokštelėje, rastoje 2003 metais.

Z. Norkus įrodo, kad „imperija“ nėra „nešvarus“ žodis, jo nėra ko gėdytis. Filosofas analizuoja imperijos ir imperializmo metodologines strategijas, nagrinėja LDK, kaip imperiją. Monografijoje remiamasi daugybe įvairių šaltinių, tiek Europos, tiek rytų (pvz., arabų mąstytojo iš Tuniso Ibn Khalduno, arba Abu Zayd ’Abdu r-Rahman bin Muhammad bin Khaldun Al-Hadrami, 1332–1406, įžvalgomis). Z. Norkus prieina išvadą, kad senovės lietuviai buvo „imperialistai išvaduotojai“ (p. 207), o Lietuva – antrinė imperija maitvanagė: LDK nebuvo pirminė imperija, jos užvaldytos teritorijos nesudarė integruoto ekonominio pasaulio, ribotos buvo jos imperinės idėjos; tačiau lietuvių valdovai siekė tapti anksčiau egzistavusių ar smunkančių imperijų įpėdiniais; LDK valdžios elitas sugebėjo suvaldyti sudėtingą imperiją, ir ši tapo dviejų rytų slavų tautų – baltarusių ir ukrainiečių – lopšiu. „Nors Maskvai pavyko sunaikinti LDK, tačiau jai galų gale nepavyko pasiekti svarbiausio savo imperinės programos tikslo: visiems laikams sujungti savo valdžioje visų buvusios Kijevo Rusios gyventojų ir paversti juos viena tauta“ (p. 387).