Sedes stercoraria: POPIEŽĖ JOANA. Romanas

Amerikiečių rašytojos Donnos Woolfolk Cross (g. 1947) vienintelis romanas „Popiežė Joana“ („Pope Joan“, 1996) sulaukė nemažo populiarumo užsienyje ir Lietuvoje (perleistas po septynerių metų): sukurtas tinklalapis www.popejoan.com, 2009 m. pasirodė vokiečių režisieriaus Sönke Wortmann’o filmas „Die Päpstin“ („Popiežė“). Jame popiežę Joaną vaidino jauna aktorė Johanna Wokalek, vieną pagrindinių vaidmenų (popiežiaus Sergijaus) atliko aktorius Johnas Goodmanas. Pirmasis filmas apie popiežę Joaną buvo sukurtas 1972-aisiais (rež. Michaelis Andersonas, pagrindinį vaidmenį atliko norvegų aktorė, viena Ingmaro Bergmano mūzų Liv Johanne Ullmann). O pirmasis romanas apie popiežę Joaną pasirodė 1866 m. (jį parašė graikų žurnalistas Emmanuelis Rhoides’as, 1836–1904).

Ar tikrai buvo metas, kai Romos Katalikų Bažnyčią (KB) valdė moteris? Gal tai tik legenda? Atėjus moterų erai, šis klausimas tampa vis aktualesnis. Pirmąsyk legenda apie popiežę Joaną pasirodė XIII a. ir per Martino iš Opavos (Lenkija) kroniką greitai paplito Europoje. Vienuolis dominikonas Martinas iš Opavos greičiausiai rėmėsi kito tos pačios vienuolijos brolio kronika, parašyta XIII a. pr. (Jeano de Mailly’o iš Metzo „Chronica Universalis Mettensis“, 1254; joje kalbama apie neįvardytą popiežę, kurią 1099 m. žiauriai nužudė kardinolai). Martino iš Opavos „Chronicon Pontificum et Imperatorum“ (1278) rašoma, kad Joana valdžiusi ne apie 1099 m., o kur kas anksčiau – IX amžiuje. Šia versija remiasi ir romano „Popiežė Joana“ autorė, pateikianti „Svarbesnių romano įvykių chronologinę lentelę“, pagal kurią Joana gyvenusi 814–855 metais.

„Popiežės“ įvaizdis patiko viduramžių būrėjams: ją galime rasti ant XV–XVI a. taro kortų. Neabejoju, kad yra daug žmonių, pritariančių idėjai, jog moteris galėtų tapti popieže. Ar tai būtų blogai? Galima diskutuoti. Laikai keičiasi. Kadaise Katalikų Bažnyčia turėjo inkvizitorių, bet ne taip seniai įvyko Antrasis Vatikano susirinkimas, pakeitęs požiūrį į daugelį dalykų. Dabar Katalikų Bažnyčia pripažįsta net gyvybę kitose planetose. Kodėl tad nepripažinti, jog jei moteris ne galėtų, tai bent galėjo būti popieže? Juk Vatikano ir Luvro muziejuose stovi sedes stercoraria pavyzdžiai: tai – popiežiaus sostas su skyle apačioje, pirmąsyk panaudotas 1099 m., renkant popiežių Paskalį II. Kam būtų reikėję tokio baldo, jei nebūtų kilę įtarimų, kad tarp popiežių būta moters?

Romanas skaitomas lengvai. Netgi jei netikite legendos apie popiežę Joaną tikrumu, jis turėtų jus sudominti profesionalumu.

„Galų gale jai pasidarė aišku, kad tikėjimas ir abejonė, valia ir geismai, meilė ir protas yra viena, ir tas viena yra Dievas“ (p. 447).