Tebūnie pašlovintas lėtas gyvenimas: Garbė Lėtumui: pasaulinis judėjimas meta iššūkį greičio kultui

 Pavargote dirbti viršvalandžius? Žmona arba vyras nepatenkinti, kad skiriate per mažai dėmesio? Vaikas pamiršo, kas yra vakaro pasaka? Draugai su Jumis susitinka tik internete? Nieko nespėjate, nors poilsio Jums reikia kaip niekada? Nesuprantate, kodėl esate toks suirzęs?

Stabtelkite. Įkvėpkite. Dar ne pasaulio pabaiga. Jums nieko baisaus nenutiko. Išskyrus vieną dalyką. Jūs PERNELYG VISUR SKUBATE. Pamenate, kaip liaudis sakydavo? Skubos darbą... Skuba tik... Išmintingi žodžiai.

Bet ką daryti? Ar yra vaistas nuo skubėjimo? Žinoma. Netikite? Jis net nemokamas ir tikrai padeda. Tai – LĖTUMAS. Sulėtinkite savo gyvenimo tempą, tiksliau, nuraminkite pernelyg įsiaudrinusį protą, tvirtinantį Jums, kad visada bus „juo greičiau, juo geriau“. Tai – ne tiesa. Devynis kartus pamatuok, dešimtą – kirpk, sakydavo žmonės, ir būdavo šimtąkart teisūs.

 Mūsų amžius – greičio, skubos epocha. Tačiau Jūs privalote rasti pusiausvyrą tarp greičio ir lėtumo. Išmokite gyventi taip, kad visur suspėtumėte, ir dar liktų laiko. Kad tai įmanoma, prieš tūkstančius metų jau tvirtino Kinijos, Indijos, Persijos išminčiai. Dabar tai mums primena itin pasaulyje paklausios knygos „Garbė Lėtumui“ autorius, žymus kanadiečių žurnalistas ir rašytojas CARLAS HONORÉ. Į apie 30 kalbų išversta knyga jau daug kam atvėrė akis.

Tai nėra dar vienas slaptas mokymas. Lėtumo filosofija glūdi kiekviename iš mūsų, o knygos autorius tiesiog parodo, kaip mums tai atskleisti. Atsiverskite ir ramiai skaitykite. Svarbiausia – darykite tai... Lėtai...

Su Carlu Honoré susipažinau 2008-ųjų liepos 13-ąją, kai internete netyčia aptikau jo tinklalapį, parašiau laišką ir gavau atsakymą. Rašytojo, kalbančio apie gyvenimo tempo sumažinimą ir jo naudą, mintys pasirodė labai patrauklios. Ėmėme susirašinėti, netrukus gimė mintis Lietuvoje išleisti pirmąją jo knygą – 2004 metais pasirodžiusį bestselerį „Garbė lėtumui. Pasaulinis judėjimas meta iššūkį greičio kultui“. C. Honoré interviu Lietuvos ir užsienio lietuvių spaudoje aiškino lėtumo filosofijos privalumus. Tiesa, jis jau buvo lankęsis Lietuvoje 2006-ųjų rugsėjį, tačiau tuomet Lėtumo judėjimo įkūrėjas paskaitą „Kaip pasiekti geresnių rezultatų darbe ir asmeniniame gyvenime lėtinant gyvenimo tempą“ skaitė gana uždarai auditorijai ir lėtumo idėjos mažai ką pasiekė.

Dabar su šia į apie 30 kalbų išversta įstabia knyga gali susipažinti bet kuris lietuviškai skaitantis žmogus. Mano galva, lietuviams lėtumo filosofija turėtų būti itin priimtina. Lietuvoje puikias tradicijas turi ekologiški turgeliai, kaimiškas maistas nėra egzotika (kaip daugelyje Vakarų valstybių), o ir lietuviai nėra patys didžiausi darboholikai. Vis dėlto mums pasimokyti yra ko. Pavyzdžiui, to, kad skubėjimas keliuose – pati didžiausia blogybė, nusinešanti daugybę gyvybių ir neduodanti nieko teigiamo. Skubėjimas – paviršutiniškumo draugas. Skubėdami praleidžiame gražiausias gyvenimo akimirkas nepastebėtas. C. Honoré iš esmės neišrado nieko naujo, tačiau jo atradimas buvo genialiai paprastas: lėtumo kelias yra teisingiausias, sveikiausias, ramiausias, taikingiausias kelias. Nesupraskime, jog autorius moko mus tingėti ir nieko neveikiant tik mėgautis maistu, pramogomis. Jokiu būdu. Lėtumo filosofija – tai būdas surasti harmoniją tarp greito kasdienio pasaulio, kuriame privalome nedelsti dirbdami savo darbą, skubėdami padėti kitam žmogui ir to pasaulio, kuris – amžinas, ir kurio saulėtekiai bei saulėlydžiai gali trukti tiek ilgai, kiek mes panorėsime. Gyvybės eliksyro paieškos – tai bandymas surasti vidinę ramybę, kurią, pasak Carlo, vakarietiškam žmogui puikiai padeda suteikti seniai išbandyti Rytų pasaulio mokymai: joga, meditacija, cigunas. Išmokę nusiraminti, sustabdę nereikalingų minčių tėkmę, pailsėję geriau dirbsime, daugiau pasieksime.

„Netgi Lietuvai reikia Lėtumo judėjimo“, – sako C. Honoré, susipažinęs su mūsų senovinėmis tradicijomis, kurios mokė gyventi neskubant (prisiminkime kad ir patarlių lobyną, kuriame skuba tik neišmintingieji).

Lietuviškasis vertimas adaptuotas skaitytojui, kuris jau sutiko Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, t. y. ši knyga pasirodo praėjus net penkeriems metams nuo originalo išleidimo. Turint galvoje, kad „Garbė lėtumui“ rašyta 2002–2003 metais, kai kurios knygoje pateiktos jau pasenusios interneto nuorodos atnaujintos, pateikti Lietuvoje rečiau vartojamų terminų paaiškinimai, mažiau žinomų kultūros, mokslo ir visuomenės veikėjų pristatymai. Kai kas lietuvių skaitytojui knygoje kels nuostabą, kai kas bus jau pažįstama. Tačiau neabejoju, kad šiai knygai abejingų neliks, nes jos tikslas – dvasiškai ir fiziškai sveikesnė visuomenė, neskubanti susinaikinti pavojų pilname pasaulyje.

Be abejo, škotų kilmės C. Honoré nėra pranašas, aiškiaregys ar Mesijas. Jis – Kanadoje augęs žurnalistas, išmaišęs visą Europą ir Pietų Ameriką, publikavęsis didžiausiuose pasaulio laikraščiuose. Dabar C. Honoré su žmona ir dviem vaikais gyvena ramiame Londono rajone, kuris dėl jaunų šeimų gausos pramintas „Vystyklų slėniu“. Savo sukurtoje lėtumo filosofijoje C. Honoré nusprendė paneigti populiarų šūkį „gyvenk greitai, mirk jaunas ir palik gražiai atrodantį lavoną“. 

XIX a. pabaigoje Anglijoje veikė „Naujojo gyvenimo brolija“, kuriai priklausė filosofas Thomas Davidsonas, poetai Edwardas Carpenteris ir Johnas Davidsonas, seksologas Havelockas Ellisas ir kiti. Jų tikslas buvo „tobulo charakterio ugdymas“. Tačiau vos dešimtmetį gyvavusi brolija nepasiekė savo tikslo pakeisti visuomenę. Judėjimų, pasisakiusių prieš industrinę revoliuciją, kovojusių už ekologiją, religijų vienybę bei vegetarizmą, buvo ir yra ne vienas. Vis dėlto didžiausią „lėtumo revoliuciją“ sukėlė 2004 m. pasirodžiusi C. Honoré knyga, išpopuliarinusi „lėtumo judėjimą“ („Slow Movement“). Lietuvoje jo idėjas propaguoja Vilniaus Zen centro abatas, žurnalistas, lektorius Rytis Juozapavičius.

C. Honoré tikslas – parodyti, kaip svarbu sustoti, rasti savo kelią, padėti skubantiems tėvams auginti vaikus, nes šiandien stresas, kurį dažnai sukelia darboholizmas, tampa daugelio mirčių priežastimi. Skubėjimas negarantuoja geros gyvenimo kokybės. C. Honoré neaukština tinginystės (kaip tai darė  Ivano Gončarovo romano veikėjas Oblomovas). Jis siūlo kontroliuoti savo darbą, suvokti aiškius gyvenimo tikslus ir individualiai pasirinkti spartą.

„Lėtumo judėjimo“ pradžia susijusi su protestu prieš „McDonald’s“ restorano atidarymą vienoje gražiausių Romos vietų – Piazza di Spagna. Beje, „McDonald’s“ imperija yra didžiausia fast food (greitojo maisto) kompanija pasaulyje. Vos atsiradęs, „lėtumo judėjimas“ įgijo daugybę prijaučiančiųjų ir išsiskaidė į daug atšakų. Vienas pagrindinių „lėtumo judėjimo“ ideologų – norvegas Geiras Berthelsenas, 1999 m. „nukalęs“ terminą „lėta kelionė“ ir įkūręs „Pasaulio lėtumo institutą“. Jo dėka buvo sukurta „Lėtosios planetos“ vizija. Dar vienas norvegas – filosofijos profesorius Guttormas Fløistadas – išleido kelis filosofinius veikalus apie lėtumą. Esminės jų idėjos tokios: „Vienintelis tikras dalykas yra tai, kad viskas keičiasi (čia akivaizdi budizmo įtaka). Pokyčių greitis didėja. Jei norite spėti, paskubėkite. Lėtumas – šių dienų žinia. Tai – artumo, meilės, rūpesčio poreikiai. Jie patenkinami lėtumu. Kad atsinaujintume, pasikeistume, turime iš naujo atrasti lėtumą, refleksiją, buvimą kartu.“

„Gyventi „fast forward“ režimu – tas pats, kas negyventi išvis. Būtent todėl pradėjau tyrinėti, kokios galimybės palėtinti savo gyvenimo tempą“, – prisimena C. Honoré.

Rašytojas drąsiai kalba apie Lėtąją revoliuciją. „Pažvelkite į pasaulį, koks jis yra šiandien. Žinoma, kad sukurtume tobulos lyčių lygybės pasaulį, reikia daugiau laiko, tačiau šiuolaikinės moteris net negali įsivaizduoti, koks apribotas buvo jų močiučių pasaulis. Žiūriu į savo seserį ir senelę ir stebiuosi – jas skiria tik dvi kartos, tačiau pokyčiai – akivaizdūs. Panašiai yra ir su žaliųjų judėjimu: prieš trisdešimt metų jis buvo niekinamas kaip hipių ir valkatų „žaisliukas“, tačiau dabar jis – pačioje politikos viršūnėje, ir žmonės nori pokyčių aplinkosaugoje. Dabar turime viską sudėti į vieną vietą, kad prasidėtų Lėtoji revoliucija. Manau, kad Lėtumo judėjimas šiuo metu yra tame pačiame taške, kuriame feminizmas ir žaliųjų judėjimas buvo prieš 30–40 metų. Mes nepakeisime pasaulio, nepadarysime jo lėtu kitais metais. Tam prireiks laiko. Paradoksas – Lėtoji revoliucija bus lėta... Bet aš tikiu, kad ji įvyks. Tik pažvelkite į nuorodas tinklalapyje www.slowplanet.com. Kai pirmąsyk „Google“ paieškoje surinkau frazę „slow movement“ prieš šešerius metus, negavau jokio atsakymo. Dabar internete – maždaug 17,6 milijono tinklalapių vien anglų kalba, susijusių su Lėtumo judėjimu. Lėtasis pasaulis būtų humaniškesnis, malonesnis ir ekologiškesnis. Manau, jame būtų kur kas mažiau agresijos ir karų. Ir daug mažiau nelaimingų žmonių. Mes taip pat jaustumėmės mažiau vieniši ir labiau susiję tarpusavyje prasmingais saitais realiame pasaulyje, o ne kokiame nors „Twitter“.

Skubėkime lėtai!