Knygos “Vilnius. Klajūnų miestas” autorius Laimonas Briedis atskleidžia Vilniaus istoriją svetimųjų akimis. Tiesa, jis pats – kultūros geografas, gimęs ir užaugęs Vilniuje sovietiniais laikais. Tačiau vėliau iškeliavo į Kanadą, kurioje tapo istorijos mokslų daktaru ir apsigyveno Vankuveryje.
Ši knyga skirta sudrumsti nusistovėjusias tiesas. Autorius meistriškai laviruoja gyvoje miesto istorijoje nuo pat jo legendinės pradžios – Didžiojo kunigaikščio Gedimino sapno, iki šiuolaikinių problemų – gyventojų migracijos, tačiau nesirenka tradicinių istorijos tyrinėjimo būdų. L.Briedžio knygoje Vilniaus istoriją pasakoja klajūnai – keliautojai, kurie užklydo į miestą savo gyvenimo kelionių metu. Panaudodamas kitataučių balsus, L.Briedis iškelia Vilnių iš tradicinio nacionalinės istorijos konteksto ir perneša prie Europos širdies. Šis netikėtas požiūris atskleidžia dar neregėtus miesto veidus, ir išplaukia revoliucinga Europos istorijos ir atminties interpretacija: Vilnius yra slenkstis, vieta, galinti padalyti ar suvienyti žemyną.
Tomas Venclova, lietuvių ir amerikiečių poetas, kartą pasakė, kad nėra vieno Vilniaus, nes miestas pasakoja daugybę nacionalinių istorijų: yra lenkiškasis Wilno su savo nepaprastu literatūriniu ir dvasiniu palikimu; žydiškasis Vilne – autentiška išnykusios Jidiš karalystės sostinė; rusiškasis Vilno, pasižymintis provincialiu praėjusio imperatoriškojo amžiaus kosmopolitizmu; vokiškasis Wilna, paženklintas karų ir okupacijų; prancūziškasis Napoleono gėdos Vilna; baltarusiškasis, tylaus nacionalinio pabudimo Vil’na ir lietuviškasis Vilnius, apvainikuotas senovinėmis legendomis ir šiuolaikinėmis politinėmis ambicijomis.
Dar pridurčiau – yra ir kiekvieno mūsų Vilnius, nes visi šioj žemėj esam tik klajūnai… „Būkite pasveikinti klajūnai! Tu būsi klajūnas. Greitai” (p. 250). Šiais vokiečių poeto Johanneso Bobrowskio (1917-1965) žodžiais baigiama L.Briedžio knyga, rizikuojanti tapti ne tik užsieniečių mėgstama knyga. Mums patiems neprošal į save pasižiūrėt iš šono.