Žiedlapiai: Vaisių rinkimas

Nuo vaikams skirtos išminties pereikime prie indiškosios. Šįkart tai – R.Tagorės šedevras, lietuvių kalba leidžiamas jau trečią kartą (vertė Vytautas Nistelis). Knyga išleista itin estetiškai, kietu viršeliu, originaliu formatu (jos dailininkė - Deimantė Rybakovienė).

R.Tagorė (1861-1941) šią knygą išleido 1896 metais gimtąja bengalų kalba (angliškai – 1916-aisiais; beje, poeziją jis pats versdavo).

Filosofinė „Vaisių rinkimo“ lyrika - nauja poeto kūrybos pakopa. Prabėgus vaikystei, jaunystei, atėjo brandos, pilnatvės, „vaisių rinkimo“ metas. Dabar poetui gyvenimas nebepanašus į gėlę, kuri nerūpestingai barsto savo žiedlapius, - jis kaip vaisius, trokštantis paaukoti save, pasidalyti sukaupta per ilgus metus patirtimi. Beje, įdomiausia tai, jog šį rinkinį R.Tagorė būdamas vos 35-erių.

R.Tagorė ne veltui vadinamas Indijos sąžine, jo – rašytojo, poeto, dailininko, filosofo, pedagogo, visuomenės veikėjo, 1913 m. Nobelio literatūros premijos laureato – nereikia pristatinėti.

Tai – knyga, kurioje poetas ir toliau kalbasi su savo Mokytoju, mąsto apie tai, kaip dažnai Jį sutinkame gyvenime, tačiau neatpažįstame, nesuvokiame Jo siunčiamų ženklų prasmės. Tačiau, laimė, viltis nugali: pagaliau ne tik Mokytojas supranta žmogų, bet ir žmogus ima suvokti slaptinga Mokytojo kalbą.

„Kai paprašiau Tave sukurti Tavo širdies paveikslą iš mano gyvenimo Tau mylėti, Tu atnešei savo ugnį, stiprybę, tiesą, grožį ir taiką“ (p. 47). Trokšdamas susitikti su Juo, žmogus galų gale „atranda Jo laišką aušroje“ Svarbiausia, kad žmogaus sparnai jau būtų pasiilgę dangaus...