Priešnuodis vidinei tuštybei: Sielogyda: gydytojo rūpestis – siela. Dešimt tezių apie asmenybę

Dar viena solidi psichologinė knyga, išleista „Vagos“, suteiks mums apmąstymų ir, ko gero, - ramybę.

Viktoras Emilis Franklis (1905-1997) taip pat išgyveno Holokaustą. Austrijos neurologas ir psichiatras – vienas įtakingiausių XX amžiaus mąstytojų, pradėjęs vadinamąją Trečiąją Vienos psichoterapijos mokyklą ir naują egzistencinės analizės kryptį – logoterapiją.

Jis, kaip ir A.Kempinskis, kalėjo koncentracijos stovykloje (Theresienstadte, dab. Terezínas, Čekija), kurioje patirtus dalykus aprašė knygoje „Žmogus ieško prasmės“ (1946).

Prasmės ieškojimas V.E.Frankliui tapo viso gyvenimo motto, padėti jos ieškoti jis stengėsi ir kitiems: tiek savo 32-omis knygomis, tiek praktiniu psichoterapeuto darbu. Gydytojas bendravo su Sigmundu Freudu ir Alfredu Adleriu, tačiau turėjo savo požiūrį į gyvenimą. Remdamasis gausybės atvejų analize, taip pat savo patirtimi, V.E.Franklis pateikia priešnuodį vidinei tuštybei ir betiksliškumui, kurie tapo mūsų laikų masine neuroze.

„Siaubinga žinoti: kiekvieną akimirką esu atsakingas už kitą akimirką; kiekvienas sprendimas, menkiausias ir didžiausias, yra sprendimas „amžiams“; kas akimirką įgyvendinu arba prarandu kaip tik tos akimirkos galimybę. Kiekviena akimirka slepia tūkstančius galimybių, o aš tegaliu pasirinkti ir įgyvendinti vieną vienintelę“ (p. 84). Ar tokie žodžiai gali pagydyti mūsų sielas? Perskaitykite knygą iki galo, ir galbūt galėsite rasti atsakymą į šį klausimą.