Septyneri metai lapų šešėlyje: Hagakurė. Slaptoji samurajų knyga

„Hagakurė“ (arba “Lapų šėšėlyje”) - knyga, iš esmės paveikusi mįslingą Japonijos minties raidą. Tai - mitais apipintų Tekančios saulės šalies karių (samurajų) mokymo vadovas ir elgesio kodeksas, puoselėjantis tikrąją bušido dvasią - Kario kelią. Šimtmečiams Hagakurė buvo įslaptintas kūrinys - dabar su juo gali susipažinti visi, kurie siekia perprasti ir išsiugdyti tikrojo kovotojo dvasią.

Buvęs Sagos klano samurajus Jamamoto Cunetomo (1659-1719) vėliau pasitraukė į nuošalią buveinę netoli Sagos pilies Kiušiu saloje. Taip jį pasielgti privertė draudimas nusižudyti (tsuifuku) mirus šeimininkui Nabešimai Micušigei. Čia per septynerius metus (1709-1716) ir gimė “Hagakurė”.

Apie samurajus daugelis sužinojome iš “Septynių samurajų”, jaunesnioji karta – iš kito filmo, Jimo Jarmuscho “Šuo vaiduoklis: Samurajaus kelias”. Joje pagrindinis herojus pastoviai cituoja “Hagakurę”.

Kokia knygos esmė? Suvokti pasaulį kaip sapną. Tobulinti protą, puoselėti žmogiškumą, skleisti drąsą. Tai nėra taip sudėtinga, tereikia bendrauti su žmonėmis, dirbti kitų labui, sugebėti teisingai vertinti save ir bet kokia kaina pasiekti tikslą.

Pasaulis apie “Hagakure” sužinojo apie 1930-uosius. Ši knyga daugeliui tapo vienu pirmųjų kelių į paslaptingą Rytų pasaulį ir jo išmintį.

Knyga tinkama ir politikams, ir kitiems viešumoje mirguliuojantiems žmonėms: “Naudinga visuomet nešiotis rausvos pudros. Gali nutikti taip, kad išsipagiriojęs ar ką tik nubudęs žmogus atrodys išblyškęs. Tokiu atveju itin patartina išsitraukti pudrą ir parausvinti skruostus” (p. 63).