Naujojo istorizmo klasika: Vilas ir pasaulio valia: kaip Šekspyras tapo Šekspyru

„Jaunuolis iš mažo provincijos miestelio patraukia į Londoną ir stebėtinai greitai tampa visų laikų didžiausiu dramaturgu. Jo kūriniai žavi mokslo žmones ir beraščius, miesto eruditus ir provincialius teatro naujokus. Jis savo publiką juokina ir virkdo; politiką verčia poezija; į vieną katilą nerūpestingai pila vulgarias kvailiones ir filosofines subtilybes. Vienodai įžvalgiai jis perpranta asmeninį karalių ir elgetų gyvenimą; vieną akimirką jis, atrodo, studijavęs teisę, kitą – teologiją, dar kitą – senovės istoriją, o kartu be menkiausių pastangų mėgdžioja kaimo prasčiokų tarseną ir mėgaujasi bobučių pasakėlėmis. Kaip tokį didingą triumfą paaiškinti? Kaip Šekspyras tapo Šekspyru?“ Į šį klausimą atsakyti bando Stephenas Greenblattas.

Šis amerikiečių mokslininkas, parašęs intriguojančią knygą 2004 m., pasaulyje sukėlė nemažą rezonansą. Šekspyro asmenybė žmones jaudina jau daugelį metų, o klausimas “Būti ar nebūti“ – riba tarp kičo ir gelmės.

Pažymėtina, kad knygos autorius Stephenas Jay Greenblattas (g. 1943) – amerikiečių literatūros kritikas ir teoretikas – yra vienas pagrindinių naujojo istorizmo mokyklos pagrindėjų. Vieno garsiausių Šekspyro tyrinėtojų knyga „Vilas ir pasaulio valia“ (pažodinis jos vertimas – “Pasaulio Vilas/valia”) yra biografinis pasakojimas apie Williamą Shakespeare’ą – žmogų ir Vakarų kultūros emblemą. Jo gyvenimo faktai atkurimi iš ne visada išsamių ir vienareikšmėms interpretacijoms pasiduodančių istoriografinių dokumentų, o jų paliktos spragos ir mitai, kuriais apaugęs jo vardas, sklaidomi jautriu žvilgsniu į dramaturgo bei jo amžininkų kūrybą ir jo meto kultūrinį kontekstą.

Pasak knygos vertėjos Jūratės Levinos, S.Greenblatto Šekspyras pasirodo ne tik kaip didis kūrėjas, bet ir daugybe kitų pavidalų, kurie nebūtinai eina išvien su jo kaip didžiojo genijaus paveikslu: jis ir mažas berniukas, kurį mama migdo lopšine, o tėtis kelia aukštyn, kad geriau matytų karališko karnavalo sceną, ir geismo suvedžiotas paauglys, už savo silpnybę sumokėjęs santuoka iki gyvos galvos, ir šiokios tokios tuštybės apimtas titulo siekiąs garbėtroška, ir aprūpintos senatvės norįs verslininkas, ir gana smulkmeniškas senas niurgzlys…

Naujasis istorizmas jau leidžia šaknis Lietuvoje – pamėtina Egidijaus Aleksandravičiaus studija apie Antaną Baranauską.