Miesto centras: STAMBULAS: PRISIMINIMAI IR MIESTAS

Feritas Orhanas Pamukas (g. 1952) – turkų rašytojas ir komparatyvistinės literatūrologijos profesorius, 2006 m. Nobelio premijos laureatas, gavęs ją už „melancholiškos savo miesto sielos ieškojimą“. Atsiimdamas premiją, O. Pamukas turkų kalba perskaitė pranešimą „Mano tėčio portfelis“, kuriame savo santykius su tėvu aptarė alegoriškai – tartum tai būtų santykiai tarp Rytų ir Vakarų civilizacijų. Priskirdamas save ir Rytų, ir Vakarų civilizacijoms, O. Pamukas kalbėjo apie susvetimėjimą, Vakarų ir Rytų kvailumą, dėl to jaučiamą „tamsą viduje“. Pabrėžė, kad literatūrai svarbiausia – ištirti didžiausias žmonijos baimes.

Daugelis turkų mano, kad Nobelio premija O. Pamukui (pirmajam turkui, gavusiam šį apdovanojimą) skirta dėl politinių priežasčių. Jis kaltintas ir plagiatu. Labiausiai turkai pasipiktino, kai 2005 m. rašytojas pasisakė prieš armėnų ir kurdų genocidą (milijonas ir 30 000), kurį vykdė (ir ko iki šiol nepripažįsta) turkai. O. Pamukas nusprendė sulaužyti tabu, kalbėti apie praeitį, kurios turkų nacionalistai nenori pripažinti. Po Europos Sąjungos politikų ir teisininkų bei aštuonių pasaulio rašytojų įsikišimo Turkija kaltinimus „turkiškumo niekinimu“ panaikino. Tada atlyžo ir ES. 2008 m. turkų ultranacionalistai, puolę O. Pamuką, buvo suimti dėl dalyvavimo nacionalistinėje organizacijoje „Ergenekon“, kuri planavo nužudyti rašytoją, kelis krikščionių misionierius, armėnų intelektualą Hrantą Dinką. Šios teroristinės organizacijos mitologija primena nacių (Ergenekonas, turkiškasis Šambalos atitikmuo, – mitinė vieta nepasiekiamuose Altajaus kalnų slėniuose; turkų protėvį šiuose slėniuose išaugino vilkė Asena, simboliškai – Sirijaus žvaigždė. Realybėje „Ergenekon“ – eurazianistinė, izoliacianistinė organizacija, bent kelis kartus bandžiusi nuversti Turkijos valdžią, 1998 m. nužudžiusi Irano politiką, bandžiusį reformuoti Iraną ir rasti taikų sprendimą derybose su kurdais, Darijušė Foruharą ir jo žmoną.

Nuo 1974 m. publikuojamas rašytojas vertas dėmesio dėl unikalaus stiliaus, kurį galima vadinti melancholišku ir postmoderniu. O. Pamuko kūryba išversta į daugiau kaip 50 kalbų. Žymiausi kūriniai (daugiausia romanai) –­ „Tamsa ir šviesa“ (1979; 1982 m. perleistas kaip „Ponas Dževdetas ir jo sūnūs“), „Tylusis namas“ (1983), „Baltoji pilis“ (1985), lietuviškai išleista „Juodoji knyga“ (1990), „Naujas gyvenimas“ (1995), „Mano vardas raudonas“ (1998), „Kitokios spalvos: esė ir apsakymas“ (1999), „Sniegas“ (2002), „Nekaltybės muziejus“ (2008).

„Stambulas: prisiminimai ir miestas“ (2003) – apie miestą, kuris O. Pamukui buvo brangus. Knyga graži. Ir skendinti melancholijoje, kurią atliepia daugybė nuotraukų, darytų „Stambulo akimi“ vadinamo Turkijos fotografo Aros Gülero (g. 1928). Šis armėnų kilmės fotografas turi fotografijos filosofiją; jos esmė – nuotraukose turi būti bent vienas žmogus, nes fotografija primena jo gyvenimą, kančias. Menas meluoja, realybę atspindi tik fotografija. Ji nėra menas.

Knyga – autobiografinė, kalbanti apie kultūrinius pokyčius, sukrėtusius Turkiją, nesibaigiančias kovas tarp modernaus pasaulio ir nykstančios praeities, apie O. Pamuko mėgstamus rašytojus (pvz. Ahmetą Rasimą ar Gustavą Flaubert’ą), dailininkus (Konstantinopolį graviūrose vaizdavusį Antoine’ą Ignace’ą Mellingą).

Melancholijos (ir Stambulo) enciklopedijoje rasime Pamuko ir jo šeimos fotografijų. Taip pat – šeimos dramą. „Nebūsiu dailininkas, – pasakiau. – Aš būsiu rašytojas“ (p. 482).

Prisimenu turkų režisieriaus „Liepą“, kurio melancholiška nuotaika primena O. Pamuko žodžius: „Kur slypi Stambulo paslaptis? Ar didingos istorijos šešėlyje vešančiame skurde? Ar, nepaisant atvirumo išorinėms įtakoms ir naujovėms, uždarame bendruomenės gyvenime, neprieinamame pašaliniams žvilgsniams? (...) Miestas neturi jokio kito centro, tik mus“ (p. 459).