Visi mūsų gulagai: GULAGO ISTORIJA

„Gulago istorija“, panašios apimties kaip ir N. Davieso „Kariaujanti Europa“ (apie 670 p.), atveria dar daugiau juodosios istorijos puslapių, kuriuos norėta sunaikinti. Amerikiečių žurnalistė, rašytoja, istorikė Anne Elizabeth Applebaum (g. 1964), ištekėjusi už Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio, išmano istoriją. Neabejoju, kad Aleksandro Solženicyno kūrinius (skirtus gulagui) ji moka kone atmintinai (A. Applebaum moka rusų, lenkų, prancūzų, anglų kalbas). Ši knyga, išleista 2003 m., yra apdovanota 2004 m. Pulitzerio prizu. 2009-ųjų rugsėjį A. Applebaum užsipulta po to, kai savo straipsniuose apgynė absurdiškai suimtą režisierių Romaną Polanskį.

Knyga pradedama Anos Achmatovos „Requiem“. Ji sudaryta iš 27 skyrių, įvairių priedų, išsamiai aprašo gulago šiurpą. „Darbas Tarybų Sąjungai yra garbės ir šlovės reikalas“, – kabėjo užrašas virš Vorkutos lagerio (beveik nesiskiria nuo vokiškojo „Darbas išlaisvina“). Nuotraukos, plakatai, faktai, skaičiai, liudijimai – visa tai knygą daro unikaliu dokumentu, kuris ypač tiktų sakantiesiems: „Tarybiniais metais buvo geriau.“ Nenorėdamas būti neteisingas, pabandysiu teigti: „Prie bet kokios santvarkos yra žmonių, kuriems sekasi gerai, ir žmonių, kuriems nesiseka. Jokia kairė ar dešinė čia nieko nereiškia. Valdo ir skaldo žmogystos.“ Svarbu įsiskaityti į A. Applebaum žodžius: „Svarbi ne tik mūsų pačių praeitis. Jei pamiršime pusės Europos istoriją, mūsų žinios apie žmoniją bus iškreiptos. Kiekviena XX a. tragedija unikali tarp daugelio kitų: ir gulagas, ir holokaustas, ir armėnų žudynės, ir Nankino žudynės, ir Kultūrinė revoliucija, ir Kambodžos revoliucija, ir Bosnijos karai. (...) Kartojasi – ir dar daugelį kartų kartosis –­­ tik mūsų gebėjimas žeminti, naikinti ir dehumanizuoti kitus žmones: kaimynus paversti „priešais“, priešininkus niekinamai prilyginti utėlėms, kenkėjams ar nuodingoms piktžolėms, kas kartą iš naujo sugalvoti, kad mūsų aukos –­ tai žemesni, prastesni, blogesni padarai, kurie nenusipelnė nieko kito, kaip tik būti įkalinti, išnaudojami ir mirti. (...) Jei nežinosime, vieną gražią dieną atsibusime ir suvoksime, kad nebesuprantame, kas esame“ (p. 555–556).