Naikinamos tapatybės: BORNAS. SUNAIKINTA TAPATYBĖ

Bornas – vienas populiariausių XX–XXI a. trilerių personažų, asmenybės žavumu dažnai pranokstantis kiek pamaivišką Jamesą Bondą. Perfrazuojant anekdotą, –­ jei pastarasis prisistatinėja „Bondas, Džeimsas Bondas“, tai Bornas prisistatydamas tegalėtų filosofiškai numykti: „Bornas, turbūt Bornas“.

Apie Borną sužinojau iš filmų, kurių žinomiausi – trys su aktoriumi Mattu Damonu („The Bourne Identity“, 2002; „The Bourne Supremacy“, 2004; „The Bourne Ultimatum“, 2007). 1977–2009 m. sukurti bent 7 filmai, kurių scenarijus artimesnis knygoms. Nors „Borno trilogija“ – puiki, tik pirmoji dalis susijusi su knyga, tuo tarpu kitos yra beveik savarankiški scenarijai.

Borno kūrėjas – amerikiečių rašytojas Robertas Ludlumas (1927–2001) 1971–2001 m. parašė 25 romanus (taip pat ir Jonathano Ryderio bei Michaelo Shepherdo slapyvardžiais). Jo romanų nupirkta beveik 300 milijonų egzempliorių bene 33 kalbomis; trilerio žanrą R. Ludlumas ištobulino ir nugludino kaip samurajaus kardą. Kaip ir J. R. R. Tolkienas, R. Ludlumas turi sekėjų, tęsiančią Borno epopėją. Žymiausias – amerikietis sociologas ir antrojo laipsnio reiki meistras Ericas Van Lustbaderis (g. 1946), nuo 2004 m. parašęs penkis romanus apie Borną. M. Damonas rengiasi vaidinti ketvirtojoje „Borno“ dalyje, sukurtoje pagal vieną šių tęsinių.

R. Ludlumo romanai – tai daugybė sąmokslo teorijų, bet jos išmoningesnės ir gudriau suregztos nei Dano Browno (lauksime jo „Prarastojo simbolio“ vertimo, kuris turėtų pasirodyti kitų metų sausio mėnesį). Pirmąjį romaną apie Borną („Sunaikinta tapatybė“) R. Ludlumas parašė 1980 m., antrąjį ir trečiąjį – 1986 ir 1990 m.

Holivudo industrija 600 puslapių romaną „Bornas. Sunaikinta tapatybė“ pavertė maždaug 100 puslapių scenarijumi, kuriame nė žodžio nekalbama apie pagrindinį Džeisono Borno, atmintį praradusio CŽV žudiko, priešą – Karlosą Šakalą (Ilichas Ramírezas Sánchezas, g. 1949; revoliucionierius ir teroristas iš Venesuelos). Filmo scenarijuje pamirštama, kad dėl visų jam primestų bėdų Bornas yra nekaltas. Holivudas yra Holivudas, Karlosą Šakalą jis pasilaikė kitiems filmams (pvz., 1994 m. „True Lies“ su Arnoldu Schw. bei 1997 m. „The Jackal“ su Briusu W.), o štai R. Ludlumas yra kietas riešutėlis. Jo tekstas prikausto dokumentiniu stiliumi. Istorija prasideda 1975 m. liepos 10 d., kai Prancūzija išvaro tris aukšto rango Kubos diplomatus, susijusius su Karlosu Šakalu. Šis įtariamas nužudęs du kontržvalgybininkus ir vieną informatorių. Vėliau 35-iuose skyriuose ir epiloge R. Ludlumas pasakoja ilgą, įtraukiančią istoriją apie Borno nuotykius ir jo tapatybės paieškas.

Daugelyje knygų ir filmų minima amnezija šiuo atveju nėra tik pigus triukas. Romane keliamas klausimas: ar specialusis agentas turi tapatybę, ar tebėra jis žmogus, ar tik įrankis kieno nors rankose? Tai tolygu klausimui, ar slaptieji CŽV kalėjimai turi teisę būti statomi ne JAV teritorijoje, o, tarkime, Lietuvoje ar Lenkijoje? Suprantu: KGB Lietuvos žmonių neatsiklausdavo, kai kankindavo disidentus, tačiau dabar juk turėtų būti kiti laikai. Ar klystu, gal persiskaičiau „Borno“?

„Aš ir pats nežinau, iš kur atsiradau“ (p. 38).