Dramblys ir knyga: SAKYMAS IR RAŠYMAS. KULTŪROS MODELIŲ TVERMĖ IR KAITA LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE

Naujoje filosofo Vytauto Ališausko studijoje „Sakymas ir rašymas“ kalbama tartum apie paprastus dalykus – sakymą ir rašymą, tiksliau, sakytinę kultūrą. Kodėl Gediminas, atsisakęs krikštytis, naktimis užsidaręs raudodavo? Kodėl keliautojai manė, kad lietuviškos gyvatės turi keturias kojas?

Į šiuos ir kitus nelengvus bei kiek keistus klausimus V. Ališauskas bando atsakyti, pasitelkdamas seniausius Lietuvos raštijos pavyzdžius. Pirmasis žodis, užrašytas lietuviškai, – gyvatė (1479–1480 m.; Pilypas Kalimachas ją vadino Gyuotem). V. Ališausko manymu, sakytinė epocha baigėsi sulig christianizacija. Islamas, budizmas, hinduizmas ir kitos religijos sakytinės tradicijos nesunaikino: iki šiol yra žmonių, mintinai mokančių Koraną, Gesero epą ar Mahabharatą. „Gyvatė, dugnai, deiviai pagirniai, žemyna, žemininkas – tai subyrėjusio pasakojimo (tikriau – subyrėjusio pasaulio) raktiniai žodžiai“ (p. 61).

Nors krikščioninamos Lietuvos gyventojus Janas Długoszas vadino „nekalbiais iš prigimties“ (p. 97), vis dėlto žodžiais, dainomis, raudomis lietuviai perduodavo tai, kas svarbiausia. Išduoti sakytinę tradiciją reiškė išduoti senąjį tikėjimą. Tekstas – tai „audinys“, kuriamas kas akimirką, visąlaik kintantis. Prisiminkime: Korano pavadinimas reiškia „deklamavimą atmintinai“, taip pat – „skaitymą“ (arab. Qur’an – „deklamuojamas, skaitomas [Alacho žodis]“). Tiesa, pačiame Korane jo pavadinimas minimas apie 70 kartų, jo reikšmių esama ir daugiau.

Nėra paprasta ir V. Ališausko rekonstruojamame pasaulyje. Tačiau jame visada gelbės paradoksas, kuriuo baigiama knyga. Istorijoje apie Karolio Didžiojo dvaro teologą Alkuiną (Alcuin of York; 730/750–804) pasakojama, kad pirmąsyk pamatęs dramblį šis taip nuliūdo, jog tris dienas nevalgė ir negėrė. Tuomet Alkuinas suprato: „Ne žili plaukai rodo išminčių, bet širdies ramybė ir artimo atjauta. Mane apėmė gėda, mat užuot bjaurėjęsis drambliu ir taip paniekinęs jo Kūrėją, turėjau jį girti.“ Karolis Didysis pasakęs, kad dramblys sukėlęs sumaištį sieloje, o štai graikų karaliaus padovanota knyga grąžino ramybę. V. Ališausko studija –­ pirmasis bandymas aptarti savitą senosios Lietuvos kultūrą –­ tam, kas nori suvokti, reikėtų pamatyti ir dramb­lį, ir knygą.