Ateik, piligrime!: PILIGRIMYSTĖ: VERTYBIŲ IR TAPATUMO IŠRAIŠKOS KELIONĖSE

Jaunas socialinių mokslų daktaras Darius Liutikas (g. 1977 m.) šią unikalią monografiją išleido 2008-ųjų rudenį apgintos disertacijos pagrindu. Ji skirta piligrimystei (plačiau apie Lietuvos piligrimus – D. Liutiko ir bendraminčių įsteigtos Lietuvos piligrimų bendrijos tinklalapyje www.piligrimai.lt). Knygos moto – net penki, vienas jų – Vinco Mykolaičio-Putino eilės: „Aš šiandien einu kaip keleivis į šventąją žemę, tylus piligrimas (...)“ (p. 5).

Monografijoje aptariami piligriminės kelionės sampratos ypatumai, kelionė kaip perėjimo ritualas, šventos erdvės samprata, religinis (ir kitoks) turizmas, taip pat (tai turėtų sudominti ne tik religijotyrininkus, teologus ar sociologus) – sporto aistruolių bei kultūrinio tapatumo kelionės. Pasak D. Liutiko, kultūriniai piligrimai – tie žmonės, kurių lankymo vietos yra „Džimio Morisono kapas Per Lašezo kapinėse Pary­žiuje, Džono Lenono memorialas Žemuogių pievelėje Niujorko centriniame parke, Džimio Hendrikso poilsio vieta Grenvudo memorialiniame parke Sietle ir t. t.“ (p. 153). (Pastaba: Hendrixas buvo Jimmy’is, o Morrisonas – Jimas). Tokius piligrimus D. Liutikas vadina „netikrais“, nes vienas pagrindinių piligrimystės motyvų jiems – pati kelionė. Su monografijos autoriumi nesutiktų Jackas Kerouacas bei budistai ir daosai, kuriems pati kelionė yra tikslas.

D. Liutikas labiau laikosi krikščioniškos, tiksliau, katalikiško požiūrio į piligrimystę, todėl jo monografiją galėtume pavadinti „Krikščioniškąja piligrimyste (su trumpa kitokių piligrimystės rūšių apžvalga)“. D. Liutikas tartum nesupranta ir fanatiškų muzikos mėgėjų, ir sporto aistruolių kelionių, o pastarieji jam siejasi ne tik su „fanatizmu“, bet ir su agresyviu elgesiu. Deja, knygoje nematome chrestomatine galinčios tapti charizmatiško ilgabarzdžio sporto aistruolio Tomo Balaišio-Sėklos, kuris, kaip ir daugelis kitų krepšinio mėgėjų, vargu ar galėtų būti pavadintas agresyviu, nuotraukos.

Kita monografijos silpnoji vieta – bandymas piligrimystę tapatinti su šventumu. Transcendencijos patyrimas susijęs su piligrimyste, kaip ir hadžas (D. Liutikas jį vadina chadžu) – vienas penkių islamo tikėjimo „stulpų“. Skaitant tokią įdomią knygą, norėtųsi apčiuopti gilesnių srovių, pvz., D. Liutiko monografijoje neužsimenama apie stalkerius, apleistų vietų mėgėjus, speleologus, psichogeografijos atstovus (prisiminkime Guy’ų Debordą), neaptartas ir maršų fenomenas, galiausiai – vidinės psichonautų kelionės.

Tai galėtų tapti D. Liutiko ateities tyrimais, o kol kas galime sakyti, kad gera pradžia padaryta. Senovės kinai bambėjo, kad tūkstančio li kelias prasideda nuo pirmojo žingsnio. D. Liutikas sako, kad kasmet Lietuvoje „vien į religines piligrimines keliones (...) išsiruošia vidutiniškai apie 300 tūkst. žmonių“. Paleoantropologai primena: žmogus vaikščioti išmoko prieš pusantro milijono metų. Kiek daug žingsnių padaryta... Argi pats ėjimas jau nėra stebuklas?

Legendinė indie roko grupė „Pixies“ 1987 m. dainavo: „Jei viskas yra tikra, jei viskas, viskas yra tikra, prisiglausk prie manęs, judėk, judėk, levituok, ateik, piligrime!“