Prie medžio: TEATRAS

Airių dramaturgo, prozininko ir poeto Samuelio Becketto (tikr. Becquet; 1906–1989) kūryba keičia gyvenimą. Vienas pažįstamas danų žurnalistas spjovė į šį amatą ir apsisprendė didžiąją gyvenimo dalį skirti S. Becketto studijoms. Vaikystėje „gal kiek per anksti“ matytas spektaklis „Belaukiant Godo“ iki šiol skamba ausyse. „Laukiam Godo. (...) Sakė, kad prie medžio“ (p. 15).

1948 m. prancūzų kalba sukurta dviejų veiksmų tragikomedija „En attendant Godot“ (premjera – 1953 m. sausio 5-ąją Paryžiaus „Babilono teatre“; reakcija –­ prieštaringa) – absurdo teatro klasika, dėl kurios kilo absurdiškų diskusijų. Skambi S. Becketto frazė, atremianti spėlionę, ar Godo(t) nėra Dievas (God): „Jei vietoje Godot būčiau norėjęs rašyti God, tai ir būčiau rašęs God.“

Kitos šioje knygoje sudėtos pjesės – tikras džiaugsmas. Maloniai išleista knyga ir pavadinta puikiai, beketiškai (tikriausiai tai – aliuzija į 1965 m. kino juostą pagal jo scenarijų, pavadintą tiesiog „Film“). Joje –­ ir „Baigmė“, „Laimingos dienos“, „Visi, kurie krinta“, „Vaidinimas be žodžių I, II“, „Paskutinė Krapo juosta“, „Eskizas teatrui I, II“. „Žodžiai ir muzika“, „Cascando“, „Komedija“, „Ne aš“, „Tąkart“, „Žingsniai“, „Katastrofa“, „Kas Kur“.

Vieni S. Becketto pjeses vadina simboliais, kitiems jis – vienas įtakingiausių XX a. rašytojų, o nuo 1969-ųjų – dar ir Nobelio literatūros premijos laureatas, apdovanotas už naujas rašymo formas. Apie šį rašytoją sakyta, kad jo prigimtis neatsiejama nuo kūrybos, kad jis visą gyvenimą siekė taupumo ir tankio. Kalbėta, kad S. Beckettas nėra malonus rašytojas, nes griauna iliuzijas, kuria agonijas, vaizduoja Sukūrimo naštą. Kuo daugiau protingų žodžių skaitau apie S. Beckettą, tuo kvailesni jie man atrodo. Kodėl? Beketiški personažai – dzeniški, nereikalaujantys komentarų, interpretacijų, esantys patys sau nežinia kodėl ir nežinia kam, nežinia kur ir nežinia kada, o bandymai juos paaiškinti – tai mėginimai kvadratui (mūsų protui) išaiškinti apskritimo gyvenimo būdą (S. Becketto pasaulį).

Minimalistinis S. Becketto pasaulis (ir net jo antkapis, kuris, pageidaujant kūrėjui, yra „bet kokios spalvos, tik pilkas“) absurdiškai bandytas sutalpinti ant 20 eurų monetos, išleistos Airijoje jo šimtmečio proga. S. Beckettas dažnai laikomas egzistencialistu, tačiau, kaip teigia „absurdo teatro“ termino (1961) autorius, Vengrijos žydas Martinas Esslinas (tikr. Pereszlényi Gyula; 1918–2002), beketiškasis pasaulis puikiai įgyvendino Albert’o Camus absurdo idėją.

S. Becketto kūryba įkvėpė kompozitorius Philipą Glassą, Mortoną Feldmaną, Pascalį Duscapiną, dailininkus Bruce’ą Naumaną, Avigdorą Arikhą, Alexanderį Arotiną.

„Saulė nusileido, debesys apte-e-mę, ir nakties... (kosti, paskui vos girdimai) ... šešėliai driekiasi per žemę“ („Paskutinė Krapo juosta“, vertė D. Judelevičius, p. 223).