Antikomplimentai: POKALBIAI SU SIGITU PARULSKIU

Bene dvidešimties knygų autoriaus Sigito Parulskio gyvenimas domina ir knygų graužikus (-es), ir bulvarinius žurnalus. Ši knyga – Laimanto Jonušio parengtas „bandymas nusiimti kaukes“ (taip vadinasi vienas iš 16 skyrelių; p. 61–66). Viena prieštaringiausių, bet įdomiausių lietuvių literatūros asmenybių, nors ir nelabai noriai, atskleidžia savo psichės užkaborius.

Esu pripratęs prie šokiruojančių, erotomaniškų, piktų, pagiežingų, narcisizmu kvepiančių S. Parulskio tekstų (kurie, nepaisant šių apibūdinimų, yra dviejų rūšių – geri ir labai geri), todėl šioje knygoje sudėtos mąslios išpažintys nuteikia kitoniškai. Kitoks Pa­rulskis, – maždaug taip galėtų vadintis filmas, parengtas pagal šią knygą (joje esama spalvotų ir nespalvotų iliustracijų, iš kurių galime sužinoti, kad S. Parulskis 1968 m. atrodė kaip mergaitė, 1983 m. – atletiškai mėtė ietį, 1985 m. tarnavo VDR, vėliau susitiko su gausybe moterų ir menininkų).

S. Parulskis pasakoja apie poeziją ir prozą („rūpėjo klausimas „kas tu esi“, norėjosi suvokti žmogiškumo fenomeną šiame laike ir pasaulyje“, p. 63), gėrimą („girtas aš nieko gero nesu parašęs“, p. 30), sutiktus žmones („Aidas [Marčėnas] ten [Pilies gatvėje] būdavo, klaidžioja pamišęs, akinius kur nors pametęs, toks pusiau Homeras privemta barzda“, p. 35), kalbą („Venclova Gedą lyg ir impresionistu vadino, o Geda sakė, kad Venclova apskritai nejaučia kalbos“, p. 40), dramaturgiją („spektakliams blogiau [nei knygoms], nes jie amžiams pranyksta ir yra trumpalaikiai“, p. 60), menkystas ir pesimizmą bei dar daug įvairių dalykų.

„Aš ir pats esu šiknius“, – sako S. Pa­rulskis, iškišęs liežuvį ir provokuodamas nebijoti drąsesnio žodžio, antikomplimento gyvenimui. Vis dėlto moterys S. Parulskį ir jo kūrybą myli. L. Jonušys siūlo šaltą dušą: „Bet Parulskiui nepatinkate jūs. Neatmeskite tokios galimybės“ (4-asis knygos viršelis).