Žmogus kaip augalas: XXI AMŽIAUS LIETUVOS ŽOLININKAI: KAIP ĮVEIKTI LIGAS

Žurnalistės, rašytojos, debiutavusios knygele vaikams „Boružės skrydis“ (2003), Daivos Žilytės-Červokienės knygą apie tikras ir netikras čeraunykes ir čeraunykus (kaip ir debiutą) išleido Lietuvos Valdorfo pedagogikos centras. Tai Švietimo ir mokslo ministerijos palaiminimą gavusi alternatyvaus švietimo mokykla, sukurta austrų pseudofilosofo, antroposofijos „mokslo“ kūrėjo Rudolfo Steinerio (1861–1925). Antroposofijos ir ja pagrįstos Valdorfo sistemos teorinis pagrindas – įvairių senovės okultinių doktrinų ir Johanno Wolfgango Goethe’s gamtos sampratos eklektinis derinys. Pasak R. Steinerio, šviesūs plaukai rodo žmogaus intelektą, antroposofijos mokyme akcentuojamas baltosios rasės išskirtinumas, teigiama, kad tai – ateities rasė, kuri vienintelė sugeba kūrybiškai lavinti dvasią. Suaugęs juodaodis R. Steinerio teorijoje prilyginamas septynerių metų baltajam vaikui. Antroposofijos kūrėjas yra teigęs, kad mulatai atsirado todėl, kad jų motinos skaitė romanus apie juodaodžius. Antisemitizmu ne kartą kaltintas R. Steineris rašė, kad žydai yra istorijos klaida ir neturį teisės egzistuoti. Nemoksliškų ir netolerantiškų teiginių R. Steinerio mokyme esama ir daugiau. Jis yra teigęs, kad žemė tampa derlingesnė, jei apibarstoma pelėno odos pelenais, kad širdis nevarinėja kraujo, atomai esą tik tušti burbulai, o sifilį reikėtų gydyti gyvsidabriu. R. Steineris nebuvo kvailas ir, remdamasis kinų bei indų išmintimi, patvirtino, kad žmogus yra kaip augalas.

D. Červokienės knyga, nors ir nepretenduoja į mokslinę, nėra burtažodžių rinkinys, o puikus kompendiumas, kuriame rasime įgudusia žurnalistės ranka parašytus pasakojimus apie įdomius žmones, jų patarimus, kaip gydytis augalais. Knygos autorė pabrėžia, kad žolininkai nėra tiksliai apibrėžtas terminas, „visi jie labai skirtingi“ (p. 3). Tarp jų – aukščiausios kategorijos provizorė farmakognostė Jadvyga Balvočiūtė („visame pasaulyje grįžtama prie žolelių“, p. 7), fitoterapeutai Juozas Vasiliauskas („vaistažolės – idealus vaistas“, p. 28; jis ypač mėgsta karčias kiaulpienes) ir Juozas Ruolia (mėgsta šermukšnius, p. 48), farmacininkas Virgilijus Skirkevičius, kineziterapeutė Žanna Jankovskaja, biologė Gražina Gaidienė, chemikė Ksavera Vaištarienė, veterinarė Adelė Karaliūnaitė, istorikė Rita Balsevičiūtė ir kt.

Siurprizas: tarp „raganų“ ir „raganių“ (turbūt dėl šventos ramybės) yra ir kunigas vienuolis Valerijus Rudzinskas, padedantis žmonėms, kenčiantiems nuo priklausomybių. V. Rudzinskas taikliai apibūdina gerąją žolininkų pusę ir prasmę: svarbiausia – mylėti žmones, neniekinti jų, priimti kaip savo gyvenimo dalį. „Pilnų namų“ bendruomenė yra išleidusi ir poezijos rinkinį „Žodžiu sparnuotu skelbiame gyvenimą“.

D. Červokienės knyga nutrūksta, yra tarsi be pabaigos (vietoj jos – vaistažolių reklama). Tai suteikia viltį, kad sąlytis su gamta Lietuvos žmonėms padės greičiau atsigauti nuo vis gilėjančios politinės, socialinės ir moralinės krizės.