Raktų nešiotojos ir jų milžinai: POETINĖ EDA

Anglų ir islandų kalbos specialistas Aurelijus Vijūnas (knygą dedikavęs Mamos atminimui) kartu su leidyklos „Aidai“ serija „Mitologija“ bei Vilniaus universiteto Skandinavistikos centru mums padovanojo vieną žymiausių visų laikų poetinės kultūros šedevrų. „Poetinė Eda“ lietuvių skaitytojui pristatoma su moksliniu įvadu, kuriame aiškinami germanistikos laimėjimai.

„Bet kokios klaidos ar netikslumai knygoje yra mano paties arba trolių kaltė“, – rašoma „Vertėjo žodyje“ (p. 9), parašytame Taivane (!). Klaidų ir netiks­lumų šioje knygoje neaptikau. Jeigu tai –­ trolių darbas, anie atsiims.

Apie 40 puslapių knygoje užima paaiškinimai, kurie būtini ir įdomūs. Iš jų sužinosime, kad „Poetinė Eda“ (sen. isl. Eddukvæði) dar vadinama „Edos giesmėmis“ arba „Vyresniąja Eda“, norint atskirti ją nuo kitos islandiškos knygos, taip pat vadinamos „Eda“ (ją parašė poetas ir istorikas Snorris Sturlusonas, 1178–1241; kitas pavadinimas – „Prozinė“ arba „Jaunesnioji Eda“). Žodžio „Eda“ kilmė neaiški: pasak vertėjo, greičiausiai jis buvo tapatinamas su žodžiais, reiškiančiais poeziją ar prosenelę. „Poetinės Edos“ pavadinimas atsirado tik XVII a. –­ taip ją „pakrikštijo“ Islandijos vyskupas Brinjoulvas Sveinsonas (1605–1675). Buvo manoma, kad „Poetinę Edą“ sudarė kunigas Semundas Sigfusonas Išmintingasis (1056–1133), bet dabar tuo abejojama.

Edos giesmės – mitologinės ir herojinės. Mitologinėse karaliauja dievai, milžinai jotunai, tursai, arba troliai, nykštukai dvergai, elfai, milžiniškas vilkas Fenris, visą pasaulį juosianti gyvatė Jormunganda, šuo Garmas, mergelės valkirijos, voverė Ratatoskas, gaidžiai Gulinkambis ir Fjalaras, vanagas Habrokas, paršas Sehrymnis, drakonas Nydhogas... Herojinėse giesmėse pasakojama apie senovės didvyrius – Atlį (Atilą), Jormunreką (Ermanariką) ir kitus.

Žmonės mitologinėse „Poetinės Edos“ giesmėse vaidina menką vaidmenį. Minimi pirmieji žmonės Askas ir Embla, dievų sukurti iš medžio gabalų, jų palikuonys Lyva ir Lyftrasis. Į akis krenta tarp antgamtinių būtybių ir žmonių tarpinę padėtį užimantis kalvis Volundas (tikriausiai įkvėpęs ir Michailą Bulgakovą), dar vadinamas „elfų princu“, nors jis vargu ar buvo elfas. Volundas moka skraidyti ir pabėgti nuo priešų.

Verčiant „Poetinę Edą“, A. Vijūnui teko susidurti su metaforų mišku: čia sakoma šakelių naikintoja vietoje „ugnis“, skruostų giria („barzda“), bangų kiaulė („laivas, valtis“), skydų liūdesys („kardas“), trolių virkdytojas („dievas Toras“), trolės žirgas („vilkas“) ir kt. Šios metaforos vadinamos keningais, jų dažnai pasitaiko skaldų poezijoje.

„Poetinė Eda“ suskirstyta į „Giesmes apie dievus“ (11), „Giesmes apie didvyrius“ (19) ir „Pridėtines giesmes“ (5). Solidžios, 400 puslapių apimties, knygos pabaigoje pateikiami giesmių sutrumpinimai ir vardų bei terminų žodynėlis.

Moterys „Poetinėje Edoje“ vadinamos nešiotojomis raktų, aukso asėmis. Viena tokių – Briunhilda, kuriai po mirties trolė taria: „Buvai tu, Briunhilda, Budlio dukra, laimei blogiausiai užgimus pasauly – Gjūkio vaikus tu pražudei ir prapuldei visą jų laimę“ (p. 281). Ši giesmė – viena labiau įkvepiančių: Briunhilda, pasakodama trolei apie savo gyvenimą ir šlovindama savo meilę Sigurdui, giesmės pabaigoje prisiekia niekada nebūsianti atskirta nuo mylimojo.