Tiesiog gėlės: SEMPER AUGUSTUS

Olivier Bleys (g. 1970, Lione) – prancūzų rašytojas flamandiška (olandiška; kitas paplitęs jos variantas –­­ Bleijs) pavarde, 12 knygų (romanų, kelionių dienoraščių) autorius, gyvena Paryžiuje, mėgsta keliauti, yra sodininkas. Šioje knygoje atskleidžiama ne tik jo manija sodininkauti, bet ir visuotinė olandų manija (šių jie turi nemažai – olandams patinka malūnai, sūris, karalienė, laisvas gyvenimas) tulpėms. Nors jos Nyderlanduose iki šiol mėgstamos, prieš beveik keturis šimtmečius tulpenmanie buvo pasiekusi apogėjų. Semper Augustus (lot. „visada Augustas“; galvoje turėtas pirmasis Romos imperatorius Gajus Julius Cezaris Augustas) – brangiausia, gražiausia tulpė. 1635–1638 m. daugybė olandų į tulpes sudėjo visas viltis – šios gėlės buvo brangios, o vėliau jų kaina staiga krito. Ekonominis burbulas ne vieną olandą pavertė skurdžiumi. Vis dėlto meilė tulpėms Nyderlanduose neišnyko.

Pirmąsyk „tulpių maniją“ išgarsino škotų žurnalistas Charlesas Mackay’us (1814–1889), 1841-aisiais aprašęs ją knygoje „Ypač populiarios iliuzijos ir masių beprotybė“. Jo teigimu, už Semper Augustus svogūnėlį būdavo mokama žeme, tiksliau, jis Nyderlanduose kainuodavo 5 hektarus žemės.

Tulpė į Europą buvo atvežta XVI a. viduryje iš Osmanų imperijos. Labiausiai šias gėles pamėgę olandai masiškai jas auginti ėmė 1593 metais. Netrukus tulpės tapo socialinio statuso lakmuso popierėliu. Jos vadintos net admirolų, generolų ir didikų vardais.

Romano veiksmas suskirstytas į tris skyrius, pavadintus „sezonais“, ir epilogą. Aprašomos aštuonios konkrečios dienos 1635–1638 metais. Tai – neva 1641 m. olando Jaspero van Deruiko rašyta istorija, skirta jo dėdei Žeri. Įdomu skaityti gerai išverstą istoriją, nukeliančią mus į gana tolimus laikus, bet primenančią ir nuosavus ekonominius burbulus. Knygos pabaigoje cituojamas XVII a. pradžios Olandijos poetas Petrus Hondius, kurio eilėraštis tinka visiems laikams: „Kvailiai tie visi vien tulpių svogūnus sapnuoja. Vieninteliu noru jų protai ir širdys alsuoja. Bet jas įsigiję tie mulkiai mums sukelia juoką. Nes patys aiškiausiai pamato, kad laimė kartoka“ (p. 341).

Puikus eilėraščio vertimas; romaną vertusi Asta Toleikytė neblogai susidorojo ir su prancūzišku jo tekstu, ir su olandiškais terminais. Estetiška knyga apie tai, kad gėlės yra gėlės, o ne tik prekės.