Žmonija šioji yra kieto sprando: RAŠTAI V/1. ŠVENTOJO RAŠTO VERTIMAS

Šis pusšešto šimto puslapių tomas – vertybė. „Kelmų kelmuotų“ ir kitų skambių frazių autorius Antanas Baranauskas daug ką nustebino, imdamasis Šventojo Rašto vertimo. Didžiulį darbą pradėjęs 1901-aisiais, kitais metais mirė, tad spėjo išversti tik jo dalį. Bibliją lietuviškais rašmenimis A. Baranauskas vertė su, pasak Vytauto Ališausko, „tvirta viltimi“, kad greitai bus panaikintas spaudos draudimas. Viltis tapo realybe po pusantrų metų nuo A. Baranausko mirties. Versta iš dviejų šaltinių: lotyniškosios Siksto-Klemenso Vulgatos (1592–1598) ir lenkiškojo Jakóbo Wujeko varianto (1599). Nuo 1901 m. rugsėjo 4 d. iki 1902 m. lapkričio 22 d. (mirė lapkričio 26-ąją) A. Baranauskas išvertė Šventąjį Raštą iki „Raudų knygos“ (pagal 2009 m. leidimą tai sudaro net 1800 Šventojo Rašto puslapių!), taigi, vertė su įkvėpimu, „aniolo“ padedamas.

Šis Šventojo Rašto vertimas spausdinamas pirmąjį kartą, ir pati A. Baranausko kalba nuteikia skaidriai –­ tartum prabyla į mus ne koks nors svetimas, negyvas, nesuprantamas Dievas savo Žodžiu, bet savas ir jaukus. „Ir tarė Diewas: Stokis Szwiesa. Ir Stojosi szwiesa“ (p. 7). Skyriai čia vadinami „padėjimais“; skaitydami ar bent paskaitinėdami šį ne tik religinį, bet ir istorinį dokumentą, aptiksime daug šimtmečio senumo žodžių, kurie, nors gal kartais ir atrodys juokingi, yra autentiški.

„Paėmęs žmogus nesenai moterį, neis karionėn, nei bus jamui įsakytas koks-norint reikalas wisotimės, bet dykiniuos be kalczos namuosę sawo, idant per wienus metus pasidžaugtu su moterimi savo“ (p. 513). „Ir wėl tarė Wieszpats man: Regiu, jog žmonija szioji yra kieto sprando“ (p. 478). Argi tai – ne maištinga poezija?