Kišeninė anarchisto bibliotekėlė: 54 KULTŪRINIO PASIPRIEŠINIMO VALDŽIAI TECHNOLOGIJOS VĖLYVOJO KAPITALIZMO EPOCHOJE.

Kartą gyveno...

Ne. Šįsyk ne tokia pasaka. Kartą nusprendė panaktinėti naujai iškepti Seimo nariai ir per kelias bemieges naktis sukurpė didelę stirtą niekam tikusių įstatymų. Įstatymus, kaip visi žinome iš tėvelių ir policininkų, reikia gerbti ir jais vadovautis. Tačiau ką daryti, jei tuos įstatymus priėmė... kaip čia pasakius... ne visai už savo veiksmus (bent jau tuo metu) atsakingi žmonės? Juolab kad didžioji dalis atsakymų Prezidento buvo vetuoti ir grąžinti taisyti. Ką daryti žmonėms, kurie per pusę metų uždirba (arba gauna pensiją, pašalpą) tiek, kiek per mėnesį „kanceliarinėms išlaidoms“ valstybė skiria vienam Seimo nariui? Kaip kovoti su valdžia, susipynusia su korporacijų interesais? Ką pasakyti vaikui, kuris nori valgyti skaniau, kai už vištos vagystę sodina į kalėjimą, o už milijonines, milijardines aferas – ne?

Atsakymus (ne visus, bet tam yra kitos knygos, kokias dažniausiai leidžia leidykla „Kitos knygos“) rasite šioje beveik šventoje trejybėje, – knygų trijulėje, kuri pamokys (beveik) nesmurtinių pasipriešinimo formų ir žvalaus anarchistinio (gerąja šio žodžio prasme, atmetant sąsajas su vandalizmu ir degradavimu) žodžio.

Knygoje „Ką daryti“ (1999) žydų kilmės rusų antimenininkas Aleksandras Breneris (g. 1957; išgarsėjo tuo, kad, mėgdžiodamas peliuką iš animacinio filmuko „Katino Leopoldo nuotykiai“, vienomis glaudėmis, užsidėjęs bokso pirštines, per megafoną kvietė „į garbingą kovą“ tuometinį Rusijos prezidentą Borisą Jelciną, taip protestuodamas prieš karą Čečėnijoje; dar jis 1997 m. sugadino Kazimiro Malevičiaus 1917 m. šedevrą „Baltą kvadratą baltame fone“, užpurkšdamas ant jo dolerio ženklą) ir jo meilė Barbara Schurz (g. 1973; austrų „menininkė revoliucionierė“, kaip ji save vadina) pateikia 54 receptus nuo valdžios veiksmų jau vemti norintiems žmonėms. Pasipriešinimo metodai siūlomi įvairūs: „parodyti šikną“; „spjaudytis“, „kąsti“, rodyti „nepakantumą valstybei“, mesti „tortą į fizionomiją“, „išdalyti pinigus“, „vaikščioti be triusikų“, „kurti kitokią kultūrą“, mirti streikuojant badu, „būti menininku“, „juoktis ir kvatoti“ („gera nuotaika visada progresyvesnė už kultūringą pesimizmą“, p. 105)... Tačiau svarbiausia – „nuolatinės intelekto pastangos, o ne koks nors chamizmas“. „Chamus – šiknon! Ir kiek galima mažiau cinizmo“ (p. 140).

Kitas antimenininkas (A. Brenerį paminėjęs savo 2007 m. romane „Memphis Underground“) – britas Stewartas Home’as (g. 1962) rašo romanus (dažniausiai nešvankiais pavadinimais), nagrinėja kairiąją politiką, pankų subkultūrą, okultizmą, situacionizmą, neoizmą, Fluxus. Tai – kiek padrikas kultūrinio maišto vadovėlis. Kai kur nesutinku ir su knygą vertusiu Redu Diržiu, kuris, pavyzdžiui, veikalą apie magiją verčia „Burtininkų rytas“ (turi būti „Magų rytas“; knygoje kalbama apie magiją, okultizmą, o ne apie pasakų burtininkus). Tačiau mane S. Home’as nesunkiai įtikina, kad domėtis įvairiomis eksperimentinėmis kultūros srovėmis yra įdomu.

Vienas to domėjimosi padarinių: tapdamas kultūringesnis (tuo pačiu – maištingesnis), galbūt neįkliūsite į kanadiečio teisininko Joelio Bakano (g. 1959) aprašomos „Korporacijos“ gniaužtus. Realybė bjauresnė nei gali pasirodyti: esame tam tikrų korporacijų (UAB ir kt.) vergai. 2004 m. išleista knyga „Korporacija“, pastatytas to paties pavadinimo filmas, laimėjęs 25 tarptautinius apdovanojimus. „Korporacijoje“ kalbinama daug žmonių: nuo laisvosios rinkos kritikų Noamo Chomsky’o ir Naomi Klein iki jos mokytojų Miltono Friedmano ir Peterio Druckerio. Knyga naudinga visiems, kurie tebetiki stebuklinga kapitalizmo galia ir nesuvokia, dėl ko kyla ekonominės krizės. „Net jei turtų turi kaip Rothschildas, su savo įmone jau liepto galą priėjai, bet likviduotojai tau sako: „Mokėt nereikia“, tad kitą dieną vėl naują įmonę steigei!“ (p. 17). Ši Gilberto ir Sullivano satyra atitinka knygos „Korporacija“ dvasią: visi esame įkliuvę į turčių rankas, valdančių mus per korporacijas.

Ką darom? Rodom šikną? „Geriausias argumentas kovojant su korporacijų valdžia yra atsigręžti į savo esmę ir suprasti, kaip vargiai mus teatspindi korporacijos dogma“ (p. 188). Nejau save tapatiname su UAB „Seimas“?