Širdy laukimas: ŠVIESA PRO LAPUS

Literatūros kritikas Valentinas Sventickas, 1982 m. išleidęs (1985 m. pasirodė antras leidimas) Valstybine premija apdovanotą monografiją „Alfonso Maldonio lyrika“, palydėjo į kelią ir šią solidžią rinktinę: o turėti ją ir kartkartėm, ypač rudens vakarais, skaityti verta. A. Maldonis (1929–2007) – vienas nedaugelio lietuvių poetų, visą gyvenimą rašęs tik eiles, „neišdavęs“ šio žanro. 1958–2008 m. išleista 11 A. Maldonio eilėraščių rinkinių. Garsėjo poetas ir kaip vertėjas (tik poezijos) iš rusų, latvių, čekų kalbų. Pelnęs ne vieną apdovanojimą, nors, skaitant jo poeziją, nepanašu, kad to būtų siekęs. Algimantas Baltakis yra sakęs, kad A. Maldonio eilėraštis tapatinasi su vidine patirtimi (tiesos esama: vyresnysis poeto brolis Bronius Maldonis, 1919–1945, karo metais pabėgęs iš nacių nelaisvės, partizanavo Jugoslavijoje, kur žuvo ir palaidotas). Profesorei Viktorijai Daujotytei poeto eilėraščiuose įsimintina „žmogiška abejonė, tyli kančia, viltis, ironija, pralaimėjimas“, o „poezijos tiesė išsigaubia pagal gyvenimo liniją, neturinčią taško“. Vytautas Kubilius gyrė A. Maldonį kaip ištobulinusį lietuvių reflektyvinio eilėraščio tipą: „lėta ir švelni susimąstymo situacija, kurioje logikos aparatas tarsi išjungtas.“

A. Maldonis nemėgo tuščiažodžiauti (iš per pusę šimto metų sukurtų eilėraščių sudaryta pusės tūkstančio puslapių rinktinė), tad santūrumu ir gilumine pajauta nusipelno poezijos mylėtojo dėmesio: „Šviesa pro lapus... // Tarsi užmiršto veido, sušvitus pro ūkaną, aukso viešnia // Paglosto, suvirpa ir vėl išsisklaido. // Šviesa pro lapus... // Nežinia ir žinia“ („Šviesa pro lapus“, 1971, p. 244). A. Maldonio poezija tarsi apgaubta mistiško žinau–nežinau pojūčio, –­ joje nėra kategoriškumo ir to, kas užknisa beveik kiekvieno jauno poeto kūryboje –­­ eksperimentų. „A. Maldoniui apskritai svetimi „susigalvojimai“, juoba tyčiniai prieštaravimai tradicijai, ilgamečiams žodžio kūrybos pamatams“ (V. Sventickas, „Pratarmė“, p. 15). A. Maldonis, sekdamas Žodžiu ir Tradicija, nenukrypsta nuo kelio, ir nors jį nuolat persekioja nežinios sparnai, jis apgraibomis, lyg per rūką, eina tikslo link. „Paguoda žemina, o atgaila prakeikia tėvų palikimu ir likimu vaikų. (...) Ir žinomo visi lyg ir nežino. Kas apsimes ir kas išduos? Ir ką?“ („Delčios peilis“, 1970, p. 183).

1981 m. A. Maldonis laiške V. Sventickui minėjo, kad jaučia kategoriškų sprendimų baimę, stumiančią į melancholiją („Priedai“, p. 459). Poetas buvo įsitikinęs, kad daugelio jo eilėraščių „nesuprato nieks, bent nekomentavo“, todėl jie „praėjo net pro ten, kur neturėjo praeiti“ (p. 460). A. Maldonį galima būtų pavadinti ir vizionieriumi, nuotaika primenančiu Vytautą Mačernį: „Matau – // Spalį, sekmadienį, jau sutemus, miške, jau beveik neįžiūrimas, senas, šimtametis namas, tamsus, šaltas stiklas, prie jo prilipęs, vos įžiūrimas baltas vaiko veidas“ („Rudens tamsa su vaiko veidu“, 2001 11 18, p. 357). Sakytumei, kokio (santūraus) siaubo filmo ištrauka, rudens košmaras.

Laiške Dainai Avuotiniai A. Maldonis prisipažino: „Visiškai nedomina beletristika, net ir naujausi, netgi rimti kūriniai. Taip pat kinas, televizija, teatras. Bet liko –­­ klasikinė muzika, gera poezija, memuarai, filosofiniai ir sociologiniai gero lygio darbai. Tuos dalykus pripažįstu, jų ieškau ir domiuosi. Taigi – kaip supranti –­­ jau esu bestabarėjantis senis“ (1994 09 27, p. 468). Netiesa – nors ir rimta, mąsli A. Maldonio lyrika, joje justi ne „bestabarėjančio senio“, o veikiau jaunatviško išminčiaus potėpiai. „Šaukiau ir tylėjau, pykau ir gailėjau. // Klausau tavo švilpesio, vėstantis vėjau“ („Vėjuotą dieną žiūrint į Vilnių“, 1980, p. 255).

Vienas mistiškiausių (nors A. Maldonis to žodžio nemėgo) poeto eilėraščių –­ „Būsenos“. „Kas tavyje? Kas tas beformis liūnas? Tamsa kaip krešulys sustojus akyse. Tartum lemtingo smūgio lauki. O teyra kūnas. Ir gal –­ taip nesuprantamai, nepastebimai – // Jau ir dvasia“ (1998 08 07, p. 343). „Daug mano gyvenimo suėdė valdiški darbai“, – 1987 m. pripažino A. Maldonis (p. 461), bet vilties neprarado („daugėja prošvaisčių“, rašė jis 1994 m.). „Lelijų gatvė. Mūsų vienatvė. Širdy laukimas. Lange tamsa“ („Dainavimas apie Lelijų gatvę“. Iš „Žalio miesto dainų“, 2004 04 12, p. 380).