Vatikano maištininkas: BENEDIKTAS XVI: PORTRETAS IŠ ARTI

2500 egzempliorių tiražu išleista dabartinio Katalikų bažnyčios vadovo biografija – populiarus leidinys ir Lietuvoje. 300 puslapių lengvai suprantamo teksto, kurį skaitant man rūpėjo išsiaiškinti, ar turi Benediktas XVI charizmą, ar ne. Jonas Paulius II, Motina Teresė, Dalai Lama XIV, Mahatma Gandhis buvo ir yra charizmatiniai religiniai (bei tam tikra prasme politiniai) veikėjai. Kas yra toji charizma? Graikiškai šis žodis reiškia Dievo dovaną, sugebėjimą pritraukti žmones, bendrauti. Aristotelis „Politikoje“ rašė, kad tokie žmonės „yra pats įstatymas“. Vienas sociologijos tėvų Maxas Weberis charizmatinę valdžią skyrė nuo tradicinės (feodalinės) ir teisinės (racionaliosios). Charizmatiniais galime vadinti ir žymius praeities bei dabarties politinius diktatorius, šalių vadovus. Tačiau prancūzų sociologas Pierre’as Bourdieu teigė, kad lyderis turi charizmą tik tada, kai kiti žmonės ją priima. Tam charizmatiniam žmogui reikalingas „inauguracijos aktas“ (muzikantui – koncertas, politikui – tribūna, religiniam veikėjui – beveik bet kokia erdvė).

Ar 265-asis popiežius Benediktas XVI (Josephas Aloisas Ratzingeris, g. 1927), Vatikanui ir viso pasaulio katalikams vadovauti išrinktas 2005-aisiais, turi charizmą? Žurnalistas Peteris Seewaldas J. Ratzingerį pažįsta nuo 1992 m. Šioje knygoje jis aprašo savo susitikimus su dvasininku, kurį vadina puikiu teologu, visą gyvenimą skyrusį Katalikų bažnyčios tarnystei, vadina jį krikščionimi revoliucionieriumi, ieškančiu ir gelbstinčiu tai, kas prarasta.

Lietuvoje J. Ratzingerio pavardė gerai žinoma; jo knygas „Katalikų pasaulio leidiniai“ leidžia nuo 1996-ųjų, išleistos aštuonios: populiariausiomis galėtume pavadinti „Krikščionybės įvadą“ (2008) ir „Jėzų iš Nazareto“ (2007). Šios knygos rodo, jog jų autorius pasižymi ne tik pamaldumu, bet ir puikiu analitiniu mąstymu.

Kol nebuvau skaitęs knygos apie Benediktą XVI, maniau: jis nekenčia žydų ir musulmonų. Pastaruosius ypač įžeidė, kai 2006 m. viešai citavo Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Palaiologoso (arba Paleologuso; 1350–1425) žodžius, kuriuos šis pasakė 1391 m. Ankaroje (tuometinėje Galatijos sostinėje Ankiroje), kalbėdamasis su persu, kurį vadino Mudarrisu (arab. mudarris „mokytojas“). Šiame dialoge (pokalbis anglų kalba internete adresu http://www.tertullian.org/fathers/manuel_paleologus_dialogue7_trans.htm) imperatorius pareiškė: „Parodyk man, ką Muhammadas naujo atnešė, ir rasi tik blogį ir nežmoniškumą“. Toks Pranašo (taika ir ramybė Jam) paniekinimas Benediktui XVI brangiai kainavo: Islamo pasaulyje kilo pasipriešinimo banga, po kurios jam teko atsiprašyti.

Judėjus įžeidė, kad popiežius Benediktas XVI palaikė vyskupą, pareiškusį, kad holokausto ir dujų kamerų nebuvo. Teko vėl atsiprašyti. Popiežius neapykantos kibirkštį įžiebė ir Brazilijoje, kai 2007 m. pareiškė, jog indėnai „tyliai ilgėjosi“ krikščionybės, kurią į Pietų Ameriką atgabeno kolonistai. Charizmatinis Venesuelos prezidentas, indėniško kraujo turintis Hugo Chávezas pareikalavo popiežiaus atsiprašyti. Atsiprašė.

Nelengva pamiršti faktą, jog J. Ratzingeris tarnavo Adolfui Hitleriui. 1941-aisiais, būdamas 14 metų, būsimasis popiežius įsirašė į hitlerjugendą, o 1943 m. jam teko kovoti „Lüftwaffe“ (oro pajėgų) gretose: šešiolikmetis Josephas tarnavo telefono ryšio poste, vėliau perkeltas prie Vengrijos ir Austrijos sienos. Viso to knygoje nerasime. Tiksliau, P. Seewaldas tvirtina, kad J. Ratzingeris į hitlerjugendą buvo įrašytas prievarta (p. 201).

Knygoje – daug gražių (tikiuosi, teisingų) žodžių apie J. Ratzingerį, pateikiamas jo portretas. Mėgsta W. A. Mozartą, F. Kafką, H. Hessę, kates ir sausainius, vadinamus „kiškio ausimis“. Apie Benedikto XVI pomėgį dėvėti otkutiūrinius drabužius nutylima. Perskaičius knygą, matosi, jog jis yra kitoks žmogus nei Jonas Paulius II, bet taip pat turi savitą charizmą, dėl kurios dažnai įsivelia jį į nesusipratimus. P. Seewaldas tai paaiškina paprastai, vienu žodžiu – „maištininkas“ (p. 93).