Mirties nėra: BAROKINĖ LYRA. Poezijos rinktinė

Melas ir veidmainystė – kasdieniai žmogaus palydovai, ypač jei tas žmogus –­ lietuvis(-ė). Dar pridėčiau pavydą, kaip nacionalinę vertybę. Kodėl tokiais žodžiais pradedu kalbėti apie vieną šviesiausių savo gyvenime sutiktų asmenybių? Todėl, kad būtent jam –­ Eduardui Mieželaičiui (1919–1997) –­ teko atlaikyti bene daugiausia veidmainystės ir melo iš visų Lietuvos rašytojų. Sovietiniais laikais, būdamas funkcionierius ir daugelio nekenčiamas, jis kūrė eilėraščius, už kuriuos kitus būtų pasodinę, o vėliau tapo niekam nebereikalingas. Viena jauna literatūrologė, gindamasi magistro darbą apie tyliuosius Lietuvos poezijos modernistus, E. Mieželaitį pavadino vienu iš jų. Vien dėl to šis darbas vos buvo įvertintas teigiamu pažymiu. Sąjūdžio laikais (ir iki šiol) E. Mieželaičio vardą apspjaudė, kas netingėjo. Dabar situacija pasikeitė. Pasirodė solidi jo kūrybos rinktinė, sudaryta dr. Elenos Baliulytės (iš pokalbių su poetais Aidu Marčėnu, Liudviku Jakimavičiumi, Antanu A. Jonynu, Sigitu Geda). Jos manymu, E. Mieželaitis – „romantiškasis avangardistas“. Manau, kad abu apibūdinimai šiam poetui tinka. Dar galėtume pridėti Rimvydo Šilbajorio nuomonę, kad E. Mieželaičio fenomenas esąs „fontanas lietuvių poezijos aikštėje“ (p. 5). E. Mieželaitis buvo vienas intelektualiausių, dažnai nesuprastų, kūrėjų. Tie, kam jis atmintyje išliko tik „raudonas“ partinis veikėjas ir ate­istas, turėtų nusivilti: nepamiršiu, kaip E. Mieželaitis, pasakodamas apie savo mėgstamą filosofą Imanuelį Kantą, pabrėžė, kad kiekvienam kūrėjui būtina perskaityti Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, nes šis kūrinys turįs daug slaptų prasmių.

O rinktinė – gera: joje rasime įvairios poezijos. E. Mieželaičio knygų daug ir atsirinkti jose, kas yra kas, sudėtinga. Poetą pavadinčiau filosofišku romantiku. „Ir liūdna... Ir gera... Kimus pianinas... Ir nieko pasauly daugiau nebereikia... Ak...“ („Prietema“, p. 211). „...Į dangų grįžta vėl žvaigždė... Tu – į namus... O aš?.. Aš grįšiu į sapnus...“ („Meleta“, p. 218). „Bijau šventųjų ir piktadarių...“ („Alchemikas“, p. 232). „Kaip Rericho drobėje – slysta // mėnulis kalnynų ledu // ir pila išlydytą skystą // sidabrą ir, aišku, slidu“ („Žvaigždė“, p. 249). „Man moteris nesuprantama kaip neiššifruotasis obeliskas –­ aš pripažįstu tik Amžiną Gamtą – man moteris –­ viskas“ (p. 263).

Skaudžiausi paskutiniai E. Mieželaičio eilėraščiai, juose – vienatvė, mirties nuojauta. „Bokalas cigaretės dūmas // bloknotas posmas ar keli – štai visas mano malonumas // ko reikalauti dar gali? Viena kita mintis aplanko – totalinis lietus už lango“ („Ominos. 219“, p. 291). „Mirties nėra – yra gyvybė amžina // tiesioji su punktyro intervalais // yra žalioji mašina ir baltyminės masės jos filialas // čia gimsta žmogiškoji medžiaga kuri // padaloma į kūną ir į sielą // ir būtį laimi ta kurios daugiau turi // o štampas kala tiesiąją kaip vielą // mirties nėra – po trumpo intervalo – gyvybės tęsinys – ir taip be galo –“ („Ominos. 659“, p. 296).

Iki pasimatymo, Mokytojau.