Nemirtingumas: PAULA. Romanas

Dar viena stipri moteris – Lietuvoje mėgstama Isabel Allende, kurios tryliktąjį romaną „Alma littera“ išleidžia per pastaruosius dešimt metų (liko neišverstos vos trys rašytojos knygos). Ši moteris – Čilės prezidento Salvadoro Allende (1908–1973) dukterėčia. Rašytojos karštas kraujas ir karšta širdis turbūt susijusi ir su garsiuoju politiku, 1970–1973 m. demokratiškai valdžiusiu Čilę. Jis buvo pirmasis demokratiškai išrinktas Pietų Amerikos prezidentas, tačiau tai labai nepatiko JAV prezidentui Richardui Nixonui ir šis liepė CŽV sunaikinti S. Allende. Po 1973 m. perversmo valdžią užėmė generolas Augusto Pinochetas (1915–2006). Perversmo metu S. Allende nusižudė Fidelio Castro jam dovanotu Kalašnikovo automatu (kita versija teigia, kad jis buvo nužudytas). 2008 m. savo šalį mylėjęs politikas čiliečių buvo išrinktas žymiausiu Čilės žmogumi.

Isabel Allende Llona (g. Limoje, Peru, 1942) – bene pirmoji moteris Lotynų Amerikoje, tapusi populiaria rašytoja. Ji turi baskų, ispanų ir portugalų kraujo. Nuo 2003 m. – JAV pilietė. 1982-ųjų romanas „Dvasių namai“, išgarsinęs I. Allende, vadinamas vienu geriausių Pietų Amerikos magiškojo realizmo kūrinių.

1995 m. parašytas romanas „Paula“ –­ biografinis, pasakojantis apie I. Allende dukters Paulos (1963–1992) mirtį nuo porfirijos. Romano veiksmas prasideda 1991-ųjų gruodį ir baigiasi 1992-ųjų gruodžio 6-ąją. Beveik 430 puslapių itin profesionaliai Valdo V. Petrausko išverstas romanas – tai pokalbis su komos ištikta dukterimi, bandymas papasakoti jai giminės sagą. Savo nuotaika „Paula“ šiek tiek primena ispanų režisieriaus Pedro Almodóvaro filmą „Pasikalbėk su ja“ („Hable con ella“, 2002).

I. Allende merdinčiai dukteriai pasakoja linksmai liūdną giminės istoriją apie didį svajotoją, kresną baskų jūreivį, išlipusį Čilės pakrantėje su motinos įduota relikvija ant krūtinės. Tai – giminės protėvis. Knygoje – daug spalvingų personažų: vėpliaūsis patėvis, spiritizmo seansų apsėsta senelė, senelis, kuriam „telepatija ir telekinezė atrodė tik nekaltos pramogos ir nebuvo kliūtis vedyboms“ (p. 11) ir daugybė kitų. Romane minimi ir S. Allende bei A. Pinochetas.

I. Allende dukters liga, perkelta į romaną, taip pat atrodo kiek mistiškai. Porfirija – pernelyg didelis jautrumas ultravioletiniams spinduliams – dar vadinama „vampyrų liga“: esą ja sergantys žmonės ir yra vampyrai, nekenčiantys saulės šviesos ir mėgstantys kraują. Tačiau palikime tai romanų ir filmų apie vampyrus mėgėjams, o I. Allende išpažintis prie mirštančios dukters – tai visai kas kita.

Pasakojimas apie praeitį susipina su Paulos ligos ir merdėjimo istorija. Vieni paskutiniųjų Paulos žodžių buvo: „Aš ieškau Dievo, mama, bet nerandu...“ (p. 29). I. Allende neviltyje meldžiasi „šypsančiai pagonių deivei“: „Mąstau apie savo prosenelę, savo aiškiaregę močiutę, mamą, apie tave ir savo dukraitę, gimsiančią gegužės mėnesį, mąstau apie šią stiprią grandinę, siekiančią pirmąją moterį, Visatos motiną“ (p. 101). Tikėjimas, jog duktė po mirties tapo dvasia, parodo archaišką I. Allende pasaulio suvokimą. Galima paralelė ir su vadinamąja „Tibeto mirusiųjų knyga“, kuri skaitoma žmogui mirus (čia – esant komoje).

„Esu niekas ir viskas šiame gyvenime ir kituose gyvenimuose, esu nemirtinga“, – tvirtai spėja I. Allende (p. 427).