Istorinė (ne)tiesa: MOTERIS BERLYNE

Vokiečių žurnalistė Marta Hiller (1911–2001) tapo visuotinai žinoma tik po mirties. Iki tol ši moteris buvo Anonimė (Anonyma), tačiau jos autobiografiniai dienoraščiai „Moteris Berlyne“ („Eine Frau in Berlin“), rašyti 1945 m. balandžio 20 d. – birželio 22 d., plito iš rankų į rankas. Tai – vienas autentiškiausių Antrojo pasaulinio karo dokumentų. Pirmąsyk dienoraščiai išspausdinti 1954-aisiais.

Anonimės dienoraščių spausdinimu rūpinosi jos draugas Kurtas Wilhelmas Marekas (1915–1972), sovietiniam skaitytojui žinomas kaip Ceramas W. Ceramas, išleidęs knygas „Dievai, kapai ir mokslininkai“, „Hetitų paslaptis“, „Pirmasis amerikietis“ ir kt. Šiuo keistoku pseudonimu (beje, Ceram – pavardės Marek anagrama) archeologijos populiarintojas pasirašinėjo, nes gėdijosi savo praeities: nacių Vokietijoje jis dirbo PK, t. y. „Propagandos kompanijoje“ („Die Propagandakompanie“), kuri pagal Vermachto ir SS užsakymus kurdavo dezinformaciją priešams, karikatūras, plakatus ir kt.

Nežinia, kiek iš tikrųjų tiesos šiuose dienoraščiuose, o kiek propagandos. Jų esmė – parodyti Berlyną užgrobusių rusų kareivių žiaurumą. Ypač tai siejasi su vokišku žodžiu, dienoraščiuose užšifruotu kaip Schdg. (Schändung – išžaginimas). Pats K. W. Marekas pripažino, kad Anonimės dienoraščiai labiausiai šiurpina pasakojimo šaltakraujiškumu (p. 350).

Knygoje nėra pykčio, tik noras ištrūkti iš košmariško Malstrimo gelmių, pabėgti ir siekti teisingumo. Prievartos dienoraštis – nelengvas skaitalas, nors ir apipavidalintas taip, lyg būtų paprastas meilės romanas.

Vienas sakinys tartum išlygina istorinę (ne)tiesą: „Mūsiškiai ten irgi elgėsi ne kitaip“ (p. 176). Tikras matchpoint, kaip lauko tenise ar pas Woodį Alleną.