Baimės sudedamosios dalys: KAIP UŽSIAUGINTI BAIMĘ

Lietuvos moterų pasaulyje Jurga Ivanauskaitė (1961–2007) – tarsi mistinė ikona: ir ragana, ir budistė, ir krikščionė, besimainanti kaip deivė Tara, darbščių „Tyto albos“ moterų (ir ne tik) bei sesers Radvilės dėka pasiekianti mus savo kūryba. Šįkart leidykla padovanojo mums dvidešimties metų senumo (tiksliau, jie parašyti 1985–1987) apsakymų rinkinį. Tai – trečioji Jurgos knyga po debiutinio apsakymų rinkinio „Pakalnučių metai“ (1985) ir romano „Mėnulio vaikai“ (1988).

Mėgstantiesiems J. Ivanauskaitės kūrybą nereikia aiškinti, kokia ji. Gerų žodžių apie Jurgą pasakyta daug, ir ji jų nusipelnė. Profesorė Viktorija Daujotytė J. Ivanauskaitės apsakymą „Kaip užsiauginti baimę“ vadina geriausiu jos apsakymu. Literatūrologė Jūratė Sprindytė 2006 m. išleido studiją „Prozos būsenos“, kurioje abu J. Ivanauskaitės apsakymų rinkinius pavadino „akinamai blykstelėjusiu“ debiutu. Poetas Donaldas Kajokas taip pat vertina Jurgos apsakymus.

Kokie jie? Kuo vertingi? Daugiau kaip dvidešimties knygų autorė mėgo barokinį stilių, vaizdingus aprašymus, jos apsakymai skaitomi lengvai, „praryjami“, o jų pavadinimai – poetiški (pvz., „Visi svajoja apie šunį“, „Ir miestas be tavęs“, „Aš mirštu, tu miršti, jis (ji) miršta“).

Įdomūs ir herojų vardai (man jie dažnai yra kelrodis, sufleruojantis, ar verta skaityti knygą, ar ne; jei vardai neįdomūs, nuobodūs – vargiai atsiversiu romaną, kuriame bus Jonas, Andrius ir Marytė): Salomėja, Ismenė, Ožislovas, Kristupas, Gutis, Estera, Gerda, Nora, Šiurkė (taksė), Reta (etiopas), Elvis (ne Presley’s), Van Li (kinas) ir kt.

Perestroikos laikais J. Ivanauskaitės vartotas žargonas tikriausiai skambėjo kietai. „Seliavucha, kaip sako prancūzai...“ (p. 205). „Inteligentas užgiedojo, chudožnikas!“ (p. 214). „Tai bent – baidyklė! Kikimara! Tokios dar nesu matęs!!!“ (p. 185). Viename apsakymų paminėta AIDS tema tais laikais dar buvo naujiena Lietuvoje – ŽIV mūsų šalyje pradėjo plisti 1983–1984 m., o AIDS laboratorinė diagnostika pradėta 1987-aisiais.

Maištinga pankiška dvasia vieno apsakymo herojus Aivaras sušunka: „God save the Queen“ (tikriausiai turėdamas galvoje „The Sex Pistols“ dainą, o ne Jungtinės Karalystės himną). Dar pora pastebėjimų: ne vieną kartą knygoje minimas litvakas dailininkas Marcas Chagallas (1887-1985) – matyt, jį Jurga mėgo. Ir dar ji mėgo lopšinę: „Neš pelelė saldų miegą...“ (p. 19).

Gal visa tai ir sudaro baimę?