Vaikštant šalia gyvenimo: Sugrįžau

Gal pasmerks mane tolerancijos monstrai ir liberalizmo demonai, bet atsibodo per TV regėti (pro)gėjiškas laidas, visur matyti moteriškus vyrus, skaityti nesibaigiančius pasisakymus apie tai, kokie tie „gėjai niekadėjai“ (Marijono Mikutavičiaus terminas) geri ir kt. Todėl pakalbėkime apie moteris. Tokias, kokios jos yra. Mūsų senelės, motinos, tetos, seserys, pusseserės, dukterys, anūkės, žmonos, meilužės, šiaip draugės, o gal tiesiog nepažįstamosios; galiausiai – pats Motinos archetipas. Indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijoje žodis moteris tapatinamas su motina (*méh₂tēr), albanai sako motër, senovės ir dabarties persai (iš jų pasiskolino ir urdu bei hindi kalbos) – mātar, mādar. Ne indoeuropiečių kalbose taip pat dominuoja žodžiai su garsu m, reiškiantys motiną ir moterį. Galbūt tai pirmas kūdikio, dažnas vyro ir paskutinis senio murmėjimas – mmmm?..

Vis dėlto etimologijas bent trumpam palikime ramybėje. Turime gražų sugrįžimą moters, kuri žymi ne tuo, kad buvo Mariaus Katiliškio (Albino Mariaus Vaitkaus; 1914–1980) žmona ir Henriko Nagio (1920–1996) sesuo. 82 metų Liūnė Sutema (Zinaida Nagytė-Katiliškienė) – viena geriausių lietuvių poečių. Mažeikiuose gimusi poetė jau daug metų gyvena išeivijoje – 1944–1949 m. Vokietijoje, vėliau – JAV, Čikagos priemiestyje Lemonte. 1955 m. Liūnė Sutema išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Tebūnie tarytum pasakoj“. 2007 m. ji apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija už dvasinės saugos poeziją rinkinyje „Tebūnie“ (2006).

Kas gi yra toji Liūnės Sutemos „dvasinė sauga“? Ką reiškia jos „Sugrįžau“? Beveik 270 puslapių knygoje, jaukiai iliustruotoje dailininko Romo Oranto, rasime gražiausius Liūnės Sutemos kūrinius, parašytus per pusšimtį metų. Simboliškas rinkinio pavadinimas apibūdina dvasinę būseną (kaip ir pseudonimas): Liūnė Sutema po 1944-ųjų į Lietuvą taip ir negrįžo. Moteris neturi jokio paso, jokios pilietybės. Liūnei Sutemai gyvenimas nebuvo lengvas – ligoninėje dirbusi poetė palaidojo ne tik savo brolį ir vyrą, bet ir sūnų, dukterį.

Su Liūne Sutema pabendrauti teko garbė ir man – lygiai prieš dvidešimt metų. Mąsli, šviesaus liūdesio ir gerumo kupina moteris. Ji savo eilėraščiais tarsi bando užtvirtinti būtį, kuri labai trapi: „Aš esu“ (p. 7). Tačiau ribą tarp būties ir nebūties poetė mato čia pat: „Jei esu“ (p. 7-8). Apie būties ir nebūties santykį filosofas Arvydas Šliogeris rašė, kad už šių dviejų transcendencijos vaizdinių slypi dvi žmogaus orientacijos šiame pasaulyje: metafizinė ir pragmatinė. Liūnė Sutema ir savo esatimi, ir poezija stengiasi motiniškai apgaubti abi šias dimensijas – jai svarbi ir būtis, ir nebūtis, ir esantysis pasaulis, ir neegzistuojantis tariamosios nuosakos pasaulis jei. „Paukštė, kurią ranka sugavau, nustebus tyli... ji užtrokš, jei glostysiu ją, svajodama būti laisva ir toli, toli“ (p. 9). Melancholija dvelkia ir poetės santykis su Dievu, o gal prarastu mylimuoju: „Niekieno Tu, palaimink mano lūpas, kai Tave jos palies“ (p. 13).

Liūnė Sutema rašo tam, kuris nepažįsta žmogaus ženklų. Taip pat – paukš­čiams. Jos pasaulyje gyvena ir plėšrus „žvėris žaliom akim“ (p. 27), „Šventasis Bevardis“ (p. 31). Apokaliptinės vizijos pranašauja badmetį: „Sukas paukščiai verpetu, mala girnos tuščiai...“ (p. 133). O mirčiai net nereikia pas mus ateiti, ji visada čia: „Džiaugsmo alėja – į Niekur, į niekada nebuvusius namus“ (p. 146). Mirusiuosius gera kalbinti, nes „jie šypsos atlaidžiai ir pritaria, kad tau būtų ramiau ir saugiau – kad nebijotum“ (p. 209). „Kartais negyvenu, tik vaikštau šalia gyvenimo ir stebiu“ (p. 224).

Liūnės Sutemos eilės sukuria įtaigų kitokio, nei esame įpratę matyti, pasaulio vaizdą (kartais ne mažiau įtaigų nei paties vaizduotės meistro J. R. R. Tolkieno). Miestelis, kuriame penkios bažnyčios ir keturios smuklės. Žemaitiška kūlgrinda. Nojaus arka. Sugriautas miestas. Nebaigtas braižyti žemėlapis. Sena Mažeikių stotis. Suodini garvežiai.

Eikime toliau – per gyvenimą, šalia gyvenimo, už jo... Neatsigręždami. Nes už mūsų – „tik migla“ (p. 233).