Tikslo miražas

JIS

 

jo nėra lapų duobėje

troleibuse

restorane

mieste jis žaidžia slėpynių

laksto dviračiu stogais

juodas varnų riksmas neapkartina jo svajonių

nukritęs iš debesų jis vėl lipa ant stogo ir geria alų

jo galvoje sukasi mirtinas sūkurys

slidus Anapilio džiaugsmas

jis žiūri į kapines ir negalvoja apie mirtį

jis stato oro pilis

ir deklamuoja vėjo eiles

jam nereikia barokinių židinių

puošnių kambarių ir žvakių

jis visada gali pasiekti dangų

 

ESU

 

sunkiai it surūdijusią vandens čiaupo rankenėlę

į baltą siena atsuku sustingusią galvą

skyla suniokotas veido tinkas

blunka vingiuoti

chiromantų prakeiksmai

delnuose ryškėja

tiesūs metaliniai bėgiai

aiškus kelias į tamsą

 

GARLAIVIS

 

senu garlaiviu išplauksiu iš karvių pliažo

surūdijusiu bortu apgavęs bangas

girgžda atšipusios denio kniedės

senos virvės verkia mazgais

urzgia benzinas

plaukiu į kitą pusę nepažinęs dangaus

nesukūręs naujo pasaulio

aklą tikėjimą pakeitęs

ilga kelione į paslaptį

 

SNIEGAS

 

tuščia žvaigždžių taurė

beribis sidabras

pažvelgiu į tamsą

viduje šviesa

 

METALAS

 

slysta sienos

temsta lubos

betonas skverbiasi į smegenis

sunki nakties valandų pilnatvė

stiklinė kaukolės tamsa

gaudžia šlifuoti akordai

garsų poslinkiai

dermės

į judrią veido mozaiką

smogia parketo zigzagas

ryškėja aukšti galios taškai

nėra kur slėptis

už lango ilgas kranas velka asfaltuotą gatvę

ilgą juodą baržą

balta sienų tyla graužia senus sportbačius

svyra tuščia stiklinė

link veidrodžio rieda pamušta akis

sunku pažvelgti į save

ir nieko neišmokti

 

ATRADIMAS

 

pusnys

šaltu vėju jaukia liūdnas mintis

tirpstu lauko akmenyse

piliakalnio šlaite

upelio lede

dega debesų stogai

ugnimi nusėda snaigės

slėpdamos laumių sidabrą

 

GATVĖ

 

prie surūdijusios sienos sniego krūva

sudužęs butelis alaus

svyruoja elektros lemputė

dega užnuodyti namai

amžina sekluma

kelio ženklai neteko galios

galiu nusiirti tik iki supuvusios tvoros

 

KLAJŪNAS

 

tarsi

dykumos smėlį

pusto vėjas snaiges

dyla mėnulio batai

į miestą grįžta sniegas

 

KOPOS

 

gėlas miražų troškulys

neįmanoma paskęsti

dangus

lašas gyvo vandens

švilpia vėjas piligrimas

oro vandenynu plaukia smėlis

regiu pušį

augančią tiesiai į dangų

sunku atplėšti akis

prie duobės krašto

mediniai turėklai

trukdo šokti

aukštyn

 

NARVAS

 

grotos

belangiai debesys

slidus aludžių parketas

girti pakilimo takai

sukasi palubių propeleriai

putoja ąsočių turbinos

skrenda cigarų sparnai

tuščios viltys sužvėrėti

pasprukti iš zoologijos sodo

 

MEKSIKA

 

virš prarajos kabo smėlio kokteilis

blunka noras sudaužyti veidą

į aštrią akmens nugarą

trasoje ankstus rytas

gaivos apgaulė

krepšys pilnas nuodingų grybų

nepaliauja rėkti ilgas asfalto liežuvis

dykumoje greitai šimpa peiliai

ir tenka duoną rankomis laužti pusiau

sekina karštis

tekila

užkimęs gitarų cypimas

sombrerų apgultis

kol girtas gidas remontuoja autobusą

lūžęs tysai be piramidės stogo

ant pažliugusio veido debesų kopėčios

lietaus bala

puotauja blaivūs moskitai

 

KARJERA

 

vakare prinoksta veidas

vis sunkiau sutilpti į dangoraižio rėmus

ir niekas jau nebeprimena

kad rožiniai saulėlydžiai dalijami veltui

kad lipant laiptais aukštyn plyšta išeiginiai batai

kad šviesūs stiklai nudažo akis blyškia laimės šviesa

 

KALNAI

 

nutilo gatvės

pasislėpusios po sunkiomis

grindinio plytelėmis

po vakarykščiu dangumi

neišaušo nauja diena

atsitokėjau dar gyvas

klasikų prakeiktas

atsitiesiau pakylėtas

kasdienybės nesulenktas per pusę

debesyse vis dar ieškau

paklydusių žaibų

smuklėje geriu šviesų alų

meduoliais šeriu tolerantiškas kates

po antro bokalo braška griaučiai

pasiilgę aukštikalnių speigo

noriu kopti aukščiau

ten kur sniego žmonės

veltui pilsto ledinį šampaną

ir gieda laimingi kalnai

 

UŽAUGAU

 

miške be medžių

sapnuoju

saldžias musmirių kepures

baltus laimės kranus

pabudęs

be narkozės

sulūžusiu liftu kylu

į pilnai užasfaltuotą dangų

paskutinė viltis

vaiski mėnulio šviesa

bematis

nakties juokas 

 

PERFORMANSAS

 

už neperšaunamų stiklų

vis dar eksponuojamas

vikrus kolekcinis juokas

supuvę rojaus obuoliai

galiu ilgai stoviniuoti

prie muziejaus durų

stebėti

kaip į vidų eina kiti

tarpuvartėje

žaisti slėpynių su kate

dejuoti apuoku

graužti skrybėlę

spardyti akmenukus

pažinęs svaigų laisvės skonį

žvelgiu į tuščias liepų šakas

nereikia gydančių žiedų

nuo veido krenta stelos šešėlis

diena

supainiota su balta naktimi

tuštėja galerijos

nebėra kur slėptis

aksominiai vorai išsinešė visus paveikslus

galiu nepastebimai griūti ant slidaus parketo

paskutinės molberto atramos

užkimęs nuo bespalvės tylos

žaidžiu ankstyvais saulėlydžiais

danguje piešiu grotas

neįveikiamai griežia svirpliai

debesyse slėpdami mano pėdas

atviras oro duobes

delsia stogai

tik varnos drąsiai tupia ant vejos

sunku žaisti smėlio dėžėje

nes buldogas prarijęs troleibusą

paliko radioaktyvius ekskrementus

reikia iš naujo atrasti švarų taką

namo

 

INTUICIJA

 

po antros arbatos stiklinės

geriu ketvirtą

nesulaukęs trečios valandos ryto

žolėje ganau laisvą mėnulį

 

VIRSMAS

 

anksti ryte pamėlo dangus

prarijęs baltą debesų tabletę

atskrido snaigės

neišvengęs smūgio į veidą

pavirtau baltu lietumi

 

KELIONĖ

 

suklijuotas iš stiklo šukių klimpstu į sienų liūną

už lango gaudžia lietaus vamzdis

skardinis traukinys į tolimas balas

iki dugno išsemta naktis

arbatos stiklinėje skandina tyliais valandas

mėnulio šešėliais nutysta iki pat sienų

delsiu atverti akis

keliauti į tamsią žvaigždžių šviesą

 

KONCERTAS

 

padebesiuose

erdvi saulės salė

į akis krenta

visas dangus

 

AGRESYVUS LIETUS

 

stuksena į skardą

baloms diktuoja Morzės abėcėlę

slenku

nejausdamas šaligatvio svorio

ištrupėję laiptai pjauna batus

girgžda turėklų kojos

bijau dangaus

nes nematau mėnulio

 

MELAS

 

lietus atmerkia medžiams akis

kad pažvelgę į miglą suabejotų mišku

augančiam tiesiai nereikia spalvų ir gestų

 

PABUDIMAS

 

pamiršau sapną

nes nebuvau

pabudęs

 

UŽDRAUSTI GAMTOVAIZDŽIAI

 

kiauru batu

tik vieną kartą

spyriau į medinę sieną

it supuvęs grybas nukrito galva

įstrižai įskilo kaukolės tinkas

bijau atsimerkti

žinau

ties bala parimęs

verkia nuskriaustas lietus

pakėliau kanistrą

samanė užpildys tuštumą

neišbrendamą išnaktų tamsą

džiūsta žolė ir gerklė

linksta kelmai

patvory šoka ilgakojės varlės

raitosi stileivos beržai

kiaura armonika

tramdau vilko staugimą

turiu drąsos

miške užkurti laužą

it uogas

skinti baltus musmirių taškus

griovyje gieda laukinės gėlės

kandi ikebanos rauda

ropoju šalin nuo skruzdėlyno

kvėpuoju rūgščiomis slėnių atodangomis

debesimis

atverstais laimingai dienai

 

LIETAUS IMPERIJA

 

jau nebereikia debesų

šviesios atminties

vienodos laiko duobės

senu batu semiu upės vandenį

šaltas lietaus svajas

įkalęs alaus stabdau krantus

smėlyje dėlioju sudegusius degtukus

būsimo skeleto vitražą

padaugintas iš nulio

pavirstu miglotu kvadratu

vaiduoklių pilimi

kaukiu mediniu vilku

pranašauju sąvartynus

dangoraižius

barakus

 

ŽVAIGŽDŽIŲ KARAI

 

sukrešėjo ant baltų marškinių išlieta kava

svyruoju prie durų

žinau

iš baro išmeta be parašiuto

kojomis į priekį

numestas guliu baloje

purvinoje duobėje

nuo humanoidų keršto

slepiu tobulą skeletą

nepasiduodu

iš stiklo šukių

šlapių nuorūkų

alaus kamštelių

ant asfalto konstruoju geometrines figūras

koduoju ateiviams žinią

iš tolimos galaktikos laukiu gelbėtojų erdvėlaivio

pakaktų galios

ir be kosmoso pagalbos pakilt ant kojų

neskubu

nes tik tolimoje scenoje

bus uždegta ryški rampos šviesa

ištrinta nyki atmintis

toleruoju seną gyvenimą

eretikas laikas 

šventus inkvizitorius atleido iš darbo

galiu kliedėti į valias

lietus be skausmo nukirto kvailas mintis

vienu žingsniu sutrumpino kelią iki naujos aludės

po girto maratono

iki dugno išgersiu falsifikuotą kokteilį

paspringsiu bulvės medaliu

neliks planetų

ir orbitų

tik

iki paskutinio evoliucijos sriegio

atsukta galva

 

TUŠČIOS VILTYS

 

apsnigtomis pievomis

bėga teisingi žmonės

nešdami kibirus karšto vandens

pusnynais dega ežerai

sunku nugalėti žiemą

užgesinti ledą

 

APEIGA

 

kai troleibusams nukirs ūsus

išstenėsime tik girtą riksmą

pavėluotos brandos

 

pigių rūbų krautuvėlėje

nupirksime senus vagonus

į vakarus ištremsime

civilizuotas viltis

 

godžiai pražiodę akis

be skausmo

išrovę klibančius vaikystės peizažus

puotai atridensime statinę lietaus

 

alkani sugrįšime prie klajoklių laužų

šamanų kliedesys

paskatins šokti raguotą suktinį

regėti protėvių laukus

beribius medžioklės slėnius

 

KAI RYTE

 

iš laimės džiūsta gerklė

tarpai tarp grindų lentų

ištinsta iki pėdos ilgio

nutysta bėgiais į sienas

atrieda balta stotelė

tyli išgąsdinti svirpliai

apsimetęs voru sprunku lubomis

dėkingos musės sufleruoja kelio ženklus

stiprėja debesų trauka

skubu pakeisti kojas inkilais

kad neišskrisčiau pro atvirą langą

 

LAIKAS

 

pro atviras duris

stebiu apšviestą kiemą

ramu

kol saulė nusileis

galiu apsnigtas užmigti

dar yra laiko svajonėms

 

BAŽNYČIA

 

aštrus bokštas

balta debesų kepurė

 

BARDAS

 

stoviu

prie bankrutavusio banko

prekiauju lietumi

į kaulus sulindo purvinas šaligatvis

liūdesį praskiedė daina

žinau

jau nebus dangaus

pragerto už vieną litą

miestas paralyžiavo kojas

negaliu išvykti

groju gitara

svetur

 

AUKSAS

 

gaudžia žolė

ąžuolai sveria vėją

žaibai

kavai renka giles

šniokščia lietus

auksu

kvepia audringa naktis

kasu smėlį

į molį grimzta batai

trokštu tauraus metalo

akyse

gili duobė

balose ištirpęs dangus

 

LAISVĖ

 

vakarėja rūkas

užtvindęs miestą

neišbrendama migla

dainuoju varnoms

apie Europą

pažangą

viltis

svyra monolitai

plaukiu konteinerio gondola

irkluoju batais

už borto išmetu save

 

MIRAŽAS

 

realus gyvenimas

ne išeitis

pokštauja vaiduokliai

 

GALERIJA

 

reikia tikėti ryškia dažų spalva

plačiu teptuko mostu

natiurmortai gyvi

į tuščius rėmus žiūri

rafinuoti skeletai

 

MIGLA

 

kai nakčia pakyla rūkas

geriu arbatą

kviečiu medžius į puotą

neskuba pušys

ateina tik mintys

kuriomis negaliu

patikėti

 

VIRSMAS

 

trečioji Mėnulio spalva

purpurinis Marsas

saulės vėjas išpūtė debesų bures

juodas kostiumas

pavirto raudonu skafandru

tapau bespalvis

galiu pasiekti

tolimas žvaigždes

 

AUKA

 

lubos

parketo dangus

į užkaltas duris

beldžiasi medžiai

atveriu langą

lietaus vamzdžiu

sliuogiu ant stogo

liftui paaukojęs laiptus

 

ATLYDIS

 

verkia

tirpstančios snaigės

pakaustytas ašarom

šuoliuoja laisvas lietus

 

SUGRĮŽIMAI

 

I

 

lauko akmenis saugo

nepakeliama lemtis

tarsi nėra kliūčių

tik šlapias takas

į tolį žvelgia

atšipęs bažnyčios bokštas

sugrįžtu

nežinia kur

 

II

 

į lango stiklą beldžia paklydę kranai

į debesis skrenda sutraiškyta vaizduotė

atviri stogai tiesia rankas

trupa sienų tinkas

iš kiauro lietaus vamzdžio

laša sausas vynas

temsta akys

grįžta šviesa

 

III

 

tiriu sutemas

danguje slepiu kelius

slapti troškimai ryja šviesias mintis

ieškau aksominio asfalto

aštrios žolės

blyškia

tolima laime

mirga nepasiekiamos žvaigždės

 

TYLA

 

geriu arbatą

dažau mėnulį žaliai

atrandu spalvotus sapnus

 

REQUIEM ELEKTROS STULPAMS

 

apkarto į švitrinį popierių

suvyniotas slibino liežuvis

šviesioje palatoje kruvina auklė

ant mano veido tepa vyšnių uogienę

apsalęs iš laimės

giedu lopšinę elektros stulpams

 

STOGAS IR GROGAS

 

dūmais patvino kaminai

dūsta taikios varnos

stabdau žvilgsnį

bet batai rieda kiaurai

pramušdami oro duobes

nebus vyno ir helouvyno

teks save pažinti be kaukės

 

OPEROS VAIDUOKLIS

 

mirtis smeigia dalgį

žemiau juostos

nepalikdama vietos

aistrai

jausmams

 

GURU

 

pelėkautais smaugia tamsios tarpuvartės

kanalizacijos šuliniai gręžia duobes

juodi skeletai maukia šviesų alų

kiauru batu gesinu smilkstančią nuorūką

nereikia šaligatviams šviesos

 

MEDITACIJA

 

į prašmatnią vazą

pamerkiau duris

galvoje slidu

nejudu iš vietos

šalta sienų erdvė

kita laisvės pakopa

raktas

į neįžvelgiamą tylą

 

HAMLETAS

 

atėjęs į parką

krisiu ant suolelio

užmigsiu

sapnuosiu lygų

nesužalotą veidą

smėlį

pražilusį nuo vėjo

 

užkalti langai

kviečia

į varnų puotą

nežinau

būti ar busti

atstumas tarp dviejų minčių

lygus nuliui

 

NOSTALGIJA

 

kaip ir vaikystėje

laukiu vėjo

noriu šnekėtis

su žole

 

MAGAS

 

esu scenos įkaitas

bedugnis dugnas

dangaus autografas

bebaimė palaima

žeriu komplimentus mirčiai

dinozauro skeletui

linkiu labos nakties

nes kai nustosiu žaisti

pavirsiu į vorą

 

BARDAS

 

kreiva gatvė įtempė gitaros stygas

varnos riksmas nulaužė pirmą akordą

į šipulius sudužo daina

į veidą pučia šaltas vėjas

girgžda žvairas troleibusas

kosėja juodas nikotinas

stoviu baltame

minčių posūkio taške

egzistencija tik našta

kitiems

 

POTVYNIS

 

sunku stebėti vandenį

į krantus netelpa

statiškas upės skeletas

 

KŪLGRINDA

 

aidi žingsniai

riedulių

laužaviečių

duobių

 

į vandenį

prieš laiko srovę

brenda pamiršti akmenys

 

ryškėja slaptos tiesės

galios taškai

ardantys juodus debesis

 

Žalčio ženkle

gęsta kruvini saulėtekiai

aušta neišsipildžiusi aušra

 

NAMO

 

miestas

užbaigė peizažą

asfaltas

pašalino kliūtis

kiauri batai

grąžino tuščius žingsnius

liko tik nepramušamas

minčių ledas

atsigręžiau

į debesis

dūžiui

 

MĄSTYTOJAS

 

kasdien aplanko įkyrios mintys

ant kietų medinių lentynų

noksta dulkėtos knygos

sunku išbristi

turiu tik dabartį

kurios negaliu paneigti

 

KASKADININKAS

 

skaudžiai atsitrenkęs

į stogo skardą

bijau nukristi

žinau

nebūtis visada šalia

anapus

atviros durys

tamsi bedugnė siūlo

skaudų

nemokamą finalą

 

OPTIMISTAS

 

po tiltu

laisvė

teskęsta upė

prigersiu

migloje

 

TAMSA

 

beprasmiškai

šviečia

aukšti

gatvių

žibintai

 

GATVĖ

 

varnos

nubaidė liūdnas mintis

šypseną

patikslino medžiai

galiu įkvėpti gurkšnį benzino

 

ŽVILGSNIS Į DANGŲ

 

kai lyja

dangus

piešia

baloms

akis

 

FIASKO

 

pralošęs gyvenimą

paguosk save

nebuvo kortų

kazino

po kompiuterio stalu

nulūžo kvailos dienos

kurorte

išvirė galva

 

RUDUO

 

dega klevai

svyruoja dangus

šviesu ir tuščia

nematau žvaigždžių

pasitraukė burtų naktis

nejučia

miestą užgrobė

šviesa

 

KELIONĖ

 

nuplaukė debesys

nušvito žvaigždės

sustojo mintys

mėnulis nutiesė kelią

į dangų

 

PASAKA

 

tamsi diena

beveik naktis

Šventaragio slėnyje

į erdvų kamuolį

susirangė žaltys

migloje

paskendo miestas

rūke ieškau

žalvario girių

sakalo sparnų

pilies

- - -

skamba vėjo varpeliai

anapus

bekraštė lyguma

 

SAULĖLYDIS

 

tiesi

horizonto linija

į svetimą pasaulį

be posūkio

į šviesą

 

LENKTYNĖS

 

basi debesys

išprotėjęs lietus

uždusęs

bėgu stogais

vejuosi mėnulį

 

PALAIMA

 

upė

mėnulio pilnaties

pavargusių bangų

- - -

atviri vėjo sapnai

šalti palaimos vartai

 

BALA

 

beviltišką skenduolį

gelbsti snaigės

šalta lietaus tyla

 

AKIMIRKA

 

tik saulės prieplauka

nerimo banga

klaidi regimybė

raktas į užmaršties

pabaigą

 

SPINDULYS

 

ryte

nepašaukta

sugrįžo naktis

iš sutemų išniro miestas

atplaukė saldus miegas

 

KELIAS

 

bemiegę naktį

atrask save sapne

ir nebijok nukristi į dangų

 

ATSAKYMAS

 

skaidri naktis

beribė tyla

pažvelki į dangų

žvaigždės pažįsta tave

 

NE AŠ

 

esu šešėlis

nejudu iš vietos

siena prarijo veidą

batus

 

RAMYBĖ

 

sninga

tirpsta dangus

tyla pakvimpa miškas

 

PAŠAUKIMAS

 

išvargintas debesų svorio

saugau lauko akmenis

ir neskinu miško gėlių

nėra mirties

tik sąmokslas dangaus

 

GALERIJOJE

 

mediniai rėmai

galanda dantis

ir graužia

pabodusias drobes

 

MEISTRAS

 

tinku malkoms

jaučiu ugnies dvelksmą

kūryba

atsarginis miškas

 

AUKŠTIS

 

debesys pasiekiami ranka

negaliu skristi

į dangų augu

žole

 

DRAUGAS

 

nutilo varnalėšų riksmas

patvory užgeso diena

šalčiu alsuoja vėjas

ant kelmo sėdi stiklinis mėnulis

ir laukia kada įpilsiu alaus

 

VIRSTU AUKURO ŠEŠĖLIU

 

nesuprastas brendu nukirstais rugiais

aukai rinkdamas auksines varpas

šypsosi stiklinis mėnulis

šelmiškai mirksi sidabrinės žvaigždės

šaukiu ledinę vėtrą

ji stovi šalia balta it nuotaka ir laukia vėjo puotos

naktis dovanoja tamsą ir šaltį

te neišaušta diena

te saulė skrieja tolyn paukščių taku

speigas krištoliniu dalgiu šienauja žolę ataugusią vilko dantimis

staugia pasmerktas miškas

žaibai ramina išsigandusį upelį bangas nuplaudami šermukšnio krauju

pametęs krantus svyruoja girtas rūkas

migloje skęsta samanoti akmenys ir užburtas slėnis

atradęs voratinklio kilpą pasikorė pasiklydęs dangus

geriu gyvą alų skanauju šunvyšnių uogas

akyse neužges laužo liepsna

gyventi teks ilgai

virstu aukuro šešėliu

 

ŽAIBŲ ATOLAS

 

dangus ne veidrodis

žiūriu nematau savęs

beldžiu į griūvančią sieną

negirdžiu

kaip lauko žolė ardo akmenis

- - -

aukštelėje vėsu

nyku

pečius slegia drėgnas rūkas

vis dar ieškau galios taškų

šventyklos kurios niekas nestatė

- - -

sugrįšiu

kai sutems

kai vidurnaktį sudegs visos žvaigždės

ir debesys taps slidūs

įkritęs į oro duobę

pakilsiu iki pat žaibų atolo

- - -

guliu ant žolės

nenoriu pabusti

nes nieko nereikia išmokti sapne

girdžiu

kaip džiugiai kvarkia varlės

kaip ošia senos pušys

kaip beržas stiebiasi į dangų

ir mokosi matyti

esu ne vienas

turiu daug tikrų draugų

- - -

pažadino šviesus apuoko riksmas

iš nosies laša švinas

tuščiu šūviu nugalėjau save

matau tik pusę miško

drumzliną tiltą

ribotą asfaltą

- - -

pavargau skaityti gatvių vardus

reikia trauktis iš kelio

ant stogo lipa piktas mėnulis

neveikia oro paštas

alaus statinės be pašto ženklų

grįžtu neišgėręs nė lašo

palubyje supasi elektros lemputė

girgžda betono armatūra

galvoje sukasi mirtinas sūkurys

gyvenu be tikslo

stumiu dienas

naktis

tikrovė priklauso kažkam kitam

- - -

ant kilimo auga spygliuota viela

prie durų aukšta tvora

už lango elektrinis vaiduoklis

skleidžia neono šviesą

nėra aiškaus gyvenimo siužeto

trijų veiksmo slenksčių

palaikančių turėklų

tik pasirinkimo laisvė

 

ARBATOS GĖRIMO CEREMONIJA

 

artėja neįveikiama diena

slepiu sparnus

dar tamsu

dar nėra dangaus

- - -

rankų pirštais skaičiuoju

ant pečių tik viena galva

o buvo dvi

gal ir trys

nepamenu

- - -

valio

skrendu į laisvę

arbata grąžino mėnulio kraterius

skenduolio batus

pragertas dienas

- - -

ant parketo liepsnoja išleistuvių laužai

vazonuose dega aštrūs kaktusai

raitosi ugninės gyvatės

šoka dėkingi numirėliai

- - -

jau nebesmaugia roko kilpa

prinokęs metalas

ilgos ugniagesių kopėčios atvėrė langus

nebijau nukristi

lengvai dūžta tik minkštos šlepetės

- - -

atplaukiau laukine delčia

nurimo į širdį įbestas geometrinis laužtuvas

neliko vietos skausmui

- - -

siauru koridoriumi skrieja kulka

švininė musės apgaulė

dreba skeletas

gyslomis sruvena elektra

krenta atominiai batai

- - -

arbatos stiklinė be gimtadienio

be garbingo jubiliejaus neegzistuoju

esu gyvas ir tiek

- - -

virš galvos kabo suodina padangė

gėlių ugnimi kvepia baldų griuvėsiai

ant stalo garuoja arbata

į atvirą stiklinę brenda cukrus

sudegė durys

nepabėgs šviesa

- - -

palėpėje tirpsta džinas

sunku mesti butelį į sieną

prarasti ramybę

- - -

mintis valdo

orbitinė mechanika

ant seno teksto rašau naujas raides

- - -

prakiuro stogas

kamino periskopu stebiu debesis

tolumoje kosėja geležinkelio bėgiai

neverta keliauti

vienodi kvailysčių atstumai

- - -

neturiu siekių

neslepiu dangaus

stiklinėje daug laisvos vietos

į svečius skuba voras

- - -

žolė

aštri siena

ji arti

ir skamba kaip įtempta styga

stiklinėje

pušų sakai

uogų guolis

raudoni rojaus obuoliai

- - -

riaumoja sužeista tamsa

mieste džiūsta sausi žmonės

geriu deginančią

juodą arbatą

saugus stiklo storis

palaima išorėje ir viduje

- - -

ikebana

dangiškas rugiagėlių stalas

apvali molio šventykla moko vienatvės

- - -

slidi keramika

iš aukštos vazos išlipo žalia varlė

ir auksas atvirto švinu

 

Vilnius, 2012 - 2013 m.