Artimų sielų krebždėjimas

Toji knygelė lyg netyčia atrasta senolės maldaknygė, bendryste, meile, ilgesiu, ašaromis pažymėta. Joje leista susitikti ir būti trijų anykštėnų – Antano Baranausko, Klemenso Kairio ir Karolinos Praniauskaitės jaunystei. Kruopštūs muziejininkai išsimėčiusius, išsisklaidžiusius, pamirštus tekstus surinko iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos, Vilniaus Universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus bei Lietuvos valstybės istorijos archyvo. Prikelti tekstai naujam gyvenimui, atgaivintos senos, bet amžinos temos, visais laikais jungiančios ir telkiančios žmones kilniems tikslams ir darbams. Knygoje pateikiami septyni A. Baranausko eilėraščiai, skirti K. Praniauskaitei, du K. Praniauskaitės eilėraščiai A. Baranauskui, dvylika – A. Baranausko K. Kairiui ir trys K. Kairio – A. Baranauskui. Tai – vieninteliai tokio pobūdžio dialogai XIX a. lietuvių literatūroje. Anot litaratūrologo Tomo Andriukonio, nors jie (t.y. K. Praniauskaitė ir K. Kairys) ir nepriklauso XIX a. lietuvių literatūros centrui, bet be jų būtų sunku įsivaizduoti ir patį Baranauską.

Ši knyga anykštėnams buvo pristatyta mieste švenčiant šv. Onos atlaidus – 2013 m. liepos 27 d. prie A. Baranausko klėtelės. Tądien vėl giedoti Baranausko ir Kairio tekstai, žmonės juos moka, vadinasi tai gyva. Jautriai, net labai skaudžiai suskambo tie praeities žodžiai Karolinos (Rasa Poškuvienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja J. Biliūno gimnazija), Klemenso (kun. Nerijus Papirtis), Antano (kun. Justas Jasėnas), istorijos gido (Antanas Verbickas, muziejaus direktorius) vėl tariami. Pažvelgus į jų laiką (mums tai jau praeitis) supranti, kad žmonės nebuvo sustoję, bet gyveno – ieškodami, įsižiūrėdami, susitikdami. Susitikimo ir žvilgsnio bendrystė perkeliama į eilėraštį, kuriame vėl pratęsiama tai, kas būnant drauge dar nepasakyta. Šiandien skaitant tuos trijų bičiulių atsidūsėjimus, gal ir keistokai nuskamba kreipiniai, dedikacijos, paskyrimai, taip mes nebetariam, bet tai juk kalbos atmintis, įkvėpusi žmones atsiliepti ir artėti, branginti draugystės čyrenimą, saugoti vienas kitą, globoti, neįsileisti paviršutiniško drungnumo. Iš draugystės, bendro įsižiūrėjimo į eilėraštį, gyvenimą, tarnystę, mokslą, lietuvių kalbą atiteka asmeniška, gyva patirtis, nebūtinai skirta visiems, nedemonstruojama miniai, galima apie tai nieko nežinoti... Ji jungia tik išrinktuosius, paženklintuosius, širdyje ir širdimi sujungtuosius augimui. Kartais to gyvenimo net nesinori analizuoti, kad ko nors nesugadintume, norisi tik prisiliesti prie šventos tėkmės, prie žmogaus nuotraukos, jo autografo. Neatversim, neatskleisim tų virpėjusių jausmo, žodžio, gesto niuansų, ne mums, tik Antanui, Karolinai, Klemensui kalbėjusių, natūralių ir suprantamų. Ką kalbame, tai tik dabartinė mūsų interpretacija su nuojauta, kad kažko esmingo neatsiminsim, nepatirsim, neparodysim sakydami. O gal buvę gyvenimai taip save ir paslepia nuo mūsų, neatsiveria? Matom tik šešėlį, tik fragmentą, svarbu, kad jis gyvas ir artėja į mūsų minties ir jausmo laukus.

Gyvenimo pradžioje kurta, galvota, žadėta, sąmonėje brėžtos ateities trajektorijos... Neišsilipdė, neišliko, vienu mostu nubraukta, nušluota, pakreipta kitur, sudaužyta, sutrupinta į šipulius. Miršta K. Praniauskaitė, miršta kun. K. Kairys tremtyje. A. Baranausko likimas – vyskupo sostas Seinuose, dėmesys giesmei, kalbos tyrinėjimams, matematikai, Šventraščio vertimams... Istorijos gidas patvirtins: „Aprašydamas viešnagę Utenoje poemoje „Kelionė Petaburkan“, Karolinos vardo neminėjo, bet skausmingas jos šešėlis lydėjo ne vieną to kūrinio eilutę. Tikriausiai ne folklorinis įvaizdis, bet šiurpi nuojauta dėl savo bičiulės likimo pasigirdo paskutiniame „Sudiev, Lietuva“ posme. Tie „Sudiev, Lietuva“ posmai A. Baranauskui, matyt, visą gyvenimą žadindavo skaudžius prisiminimus. Antanas Vienuolis vaizdingai pasakoja, kaip jis giedodavęs juos „ekstazėje, prisimerkęs, pakėlęs galvą ir visa savo siela ir esybe siekdamas į nepasiekiamas aukštybes. O kai prieidavo prie žodžių „kažin, ar grįšiu, gal ten supūsiu“, regėdavos, kad ir pati fisharmonija pradėdavo verkti žmogaus balso tembru...“ Neišliko nė vienos Karolinos nuotraukos, tik vienintelis jos ranka rašytas eilėraštis įrašytas rankraštiniame Baranausko eilių rinkinyje Wiersze. Liko Baranausko autografai, Kairio piešiniai, jų – jaunų seminaristų – nuotraukos, laiškuose inicialai, braižas ir supratimas, kad gyvenimas turi būti paskirtas, apkabintas, paremtas ir palaikomas tuo, ką juntame, ko nesimato, ko pabrėžtai įvardinti net nereikia. Liko dvasinės giminystės paliudijimas, kurios ir mes ieškome, trokštame. Kad tik neužmirštume susitikę vienas kitą šaltame pasaulyje globoti. Lyg iš sapno sugrįžta Baranauskas, jo balso skaidrumas gyvenimo paliestas, Karolinos ir Klemenso paremtas. Jautresnių žmonių istorijoje likimiškai pasikartoja Baranausko kelias, savuoju tikrumu artimas. Širdies stygos, artimas sielas jungiančios... Oi kaip gelia, kaip gelia, kaip gyvenimą sopa.