Antradienis, gruodžio 24 d.
Negalima nepaminėti, jog knygą Lietuvoje pristatė Jo Ekscelencija Irano Islamo Respublikos ambasados Lenkijoje ir akredituotos Lietuvai ambasadorius Samad Ali Lakizadeh. Ambasados surengtu renginiu sužavėta liko ir knygos autorė. „Ambasada reagavo labai teigiamai“, - teigia ji. Renginyje, kurio metu buvo pristatyta knyga, grojo multiinstrumentalistas Saulius Petreikis, buvo pristatyta persų kultūra. Ambasada kiek anksčiau Vilniuje ir Kaune rengė Irano filmų, kurie yra pasaulinio lygio, peržiūras.
Ar sunku buvo parašyti tokią knygą? „Knyga rašėsi lengvai, - prisipažįsta autorė. – Norėjau pateikti tik pagrindinę ir įvairią informaciją, sukurti bendrą įspūdį, nesiekiau, kad knyga būtų išsami ar moksliška, o tiesiog „užkabinanti“ ir lengvai skaitoma eiliniam skaitytojui, labai mažai žinančiam apie Iraną“.
Turiu pripažinti – autorei pavyko įvykdyti savo tikslus. Taip pat norėčiau pagirti knygos dailininkę Juditą Židžiūnienę – kadangi Iranas vizualiai yra labai patraukli akiai šalis, ji puikiai perteikė šios ilgametes tradicijas turinčios civilizacijos niuansus: knygą malonu paimti į rankas, vartyti ją, grožėtis nuostabiomis fotografijomis, iliustracijomis. Smagu, kad ir redaktorės Rasos Bražėnaitės darbas neprastas – neaptikau klaidų, kaip tai neretai pasitaiko dabartinėse paskubomis išleistose knygose.
„Kerintis Iranas“ – subrandinta knyga. Autorė ilgokai gyveno Irane, daug matė ir patyrė, tad tai nėra enciklopedinis leidinys, nurašytas iš, tarkime, „Vikipedijos“. Visa informacija, nors ir perleista per dr. R. Matulionytės regėjimo prizmę, yra išsami, suprantamai pateikta ir objektyvi. Ir buvusiems šioje šalyje, ir nieko apie ją nežinantiems čia bus apie ką paskaityti.
Knygoje paneigiami stereotipai, jog Irane gyvena beteisės moterys, kad tai esanti pavojinga ir neturtinga šalis. Kadangi pats porą kartų lankiausi Irane, galiu tik patvirtinti: stereotipai paneigti taikliai ir teisingai.
Knygos autorė pasakoja apie Irano gamtą, išaiškina, kuo Iranas skiriasi nuo Persijos, pasakoja jo istoriją, aiškina, kad iraniečiai nėra teroristai, apibūdina šalies ekonomiką, religiją (nuo zoroastrizmo iki Islamo, taip pat ir sufizmo, krikščionybės), tautas, žmonių būdą (ypač įdomus skirsnis apie tarof – mandagumo kultūrą), maistą, kalbą, šeimą, jaunimą, išsilavinimą, laisvalaikį, aprangą, šventes, meną ir dar daug dalykų.
„Jau prieš tūkstantmetį tarp Baltijos ir Kaspijos jūros nusitęsęs Gintaro kelias leido mums dalintis tuo, ką turime. Tad norėtųsi, kad tokie ekonominiai bei kultūriniai mainai tęstųsi ir leistų mums išlikti (ar vėl tapti?) šalimi, atvira kitoms tautybėms ir religijoms“, - tokiais žodžiais knygą baigia R. Matulionytė. Reikia tikėtis, kad taip ir bus.
Leidinys džiugina širdį būtent tuo, kad skatina suvokti, jog Iranas nėra kažkoks baubas ar svetima mums civilizacija. Priešingai – akcentuoja autorė – jis daug artimesnis nei galėtų pasirodyti. Visiškai jai pritariu. Jei reikėtų knygą įvertinti balu, be abejo, tai būtų dešimtukas.
Visas autorines teises saugo įstatymas. Dėl tekstų publikavimo prašome kreiptis į redakciją. Redakcija adreso ir savininkų neturi. Tekstus ar jų dalis publikuoti neatsiklausus redakcijos draudžiama, tai padaryti galima tik gavus redakcijos leidimą. Radikaliai.lt redakcija tekstų negrąžina, nenaikina, neredaguoja. Honoraras autoriams nemokamas. Radikaliai.lt leidžiamas nemokamai. Visos fotografijos publikuojamos gavus jų savininkų leidimus. Jei po fotografija neparašyta, kas jos savininkas, vadinasi, jis yra kalbinama grupė ar muzikantas (ir pan.). Visos pretenzijos dėl nuotraukų autorystės bus sprendžiamos tik taikiu keliu.
© radikaliai.lt 2011–2021 | Kontaktai
Man užkliuvo keli dalykai: nuolatinis kartojimas, kad iraniečiai nėra tokie blogi, kaip vaizduojama žiniasklaidoje ir labai dažnas lyginimas su Lietuva. Dėl pirmo dalyko tai, akivaizdu, kad nėra blogų ar gerų tautų ar kraštų ir tą lyg visi turėtų žinoti. Be to, Iranas niekada negarsėjo kaip terorizmo šalis. Tiesa, žiniasklaidoje daug kalbama apie Irano branduolinę programą, bet tai neturi nieko bendro su tuo, kokie yra žmonės. Autorės noras reabilituoti iraniečius tarsi parodo, kad juos reikia ginti arba juos kažkas nuteisė kaip teroristus. Dėl lyginimo su Lietuva, tai kažin ar tos paralelės labai tinkančios, nes kartais lyginami skirtingų epochų reiškiniai. Man atrodo, lyginama persų kalbos padėtis arabų kalifate ir lietuvių kalbos padėtis carinėje Rusijoje.
Bet tikiu, kad autorė turėjo tam tikrą tikslą apie tai rašydama. Matyt knyga yra skirta plačiosioms masėms ir jei bent vienas skaitytojas atsimes nuo tikėjimo Iranu kaip teroristų šalimi, tai bus šioks toks laimėjimas. Paralelėmis tarp Lietuvos ir Irano matyt irgi siekta priartinti mums Iraną.
Knygoje trūksta ir kritiško žvilgsnio į Iraną, bet tikiu, kad ir tokią knygą autorė dar parašys.