Paprasta tiesa: NAUJŲJŲ MEDIJŲ KALBA

„Naujųjų medijų kalba“ turėtų tapti dar viena (greta Marshallo McLuhano „Kaip suprasti medijas“, Jeano Baudrillard’o „Simuliakrai ir simuliacija“) postmodernistinių medijų tyrinėjimo „biblijų“. Knyga privaloma visiems, ką domina skaitmeninis menas ir filosofinis, tačiau tuo pat metu praktiškas požiūris į virtualų pasaulį. Tai – bene pirmoji pasaulyje išsami ir reikšminga naujųjų medijų teorija.

Levas Manovichius (g. 1960 m. Maskvoje) išleido kelias knygas, bet svarbiausia laikoma „The Language of New Media“ (2001). Per devynerius metus, kol pasiekė Lietuvą, ji buvo išversta į beveik dešimtį kalbų ir sulaukė daugybės puikių atsiliepimų. L. Manovichius –­ šiuolaikinis kerėtojas, kuriantis, ir tyrinėjantis naująsias medijas (iš tinklalapio http://www.manovich.net/ galima atsisiųsti kitą L. Manovichiaus knygą „Programinė įranga perima vadovavimą“, 2008).

Filosofijos daktaras L. Manovichius disertacijoje nagrinėjo kompiuterinės medijos ryšį su XX a. 3-iojo dešimtmečio avangardu. Šiuo metu mokslininkas rašo knygą „Info-estetika“. „Naujų medijų kalboje“ jis aiškina pagrindinius principus, be kurių neegzistuotų skaitmeninės medijos. Pristatydamas knygą, medijų tyrinėtojas Vytautas Michelkevičius pabrėžia, kad svarbiausia sutarti, kas yra medija: tai – ne nuotrauka ar DVD (tai –­ tik laikmenos, svarbūs medijos komponentai), ne fotoaparatas, vaizdo kamera, bet fotografija /videografija kaip sistema, įrašanti ir skleidžianti informaciją.

Aiškindamas naująsias medijas (man priimtinesnis abstraktesnis vienaskaitinis angliškas terminas new media), L. Manovichius remiasi daugeliu teoretikų ir praktikų, tačiau ypatingą vietą jo teorijoje užima kino režisierius ir teoretikas Dziga Vertovas (tikr. Davidas Kaufmanas, g. 1896–1954). Šis „Žmogaus su kino kamera“ (1929) ir kitų filmų kūrėjas padarė įtaką tolimesnei kino raidai, o L. Manovichius mano, jog Dz. Vertovas – „duomenų bazės kino“ pradininkas. „Nors tiesa yra paprasta, tiesą parodyti nėra paprasta“, – sakydavo Dz. Vertovas. Dabartiniai sudėtingomis technologijomis pagaminti (bei sukurti) filmai (animaciniai ir ne tik) dažniausiai kalba apie paprastus dalykus, tačiau itin sudėtinga skaitmeninių medijų kalba. Didelį poveikį šiuolaikiniam kinui padarė kompiuteriniai žaidimai (jie dažnai esti sudėtingesni už pačius filmus).

„Skaitmeninis filmas = gyvai filmuota medžiaga + tapyba + vaizdo apdorojimas + montažas + dvimatė kompiuterinė animacija + trimatė kompiuterinė animacija“ (p. 411). Pridurčiau: dar yra žodžiai, literatūra, scenarijus, nes jei skaitmeninis filmas ar bet kokia kita naujoji medija virs tik efektų krūva, ji praras prasmę. Deja, dažnai pasigendu gero scenarijaus. Dz. Vertovas, žaisdamas su montažo ir kitais to meto technologiniais triukais, žinojo, kad menas – tai daugiau nei technologiniai žaidimai. Tikiuosi, kad new media kūrėjai, išanalizavę L. Manovichiaus knygą, pradžiugins ir Lietuvos skaitytojus / žiūrėtojus / suvokėjus. Jei nėra vidinių kerų – jokie efektai nepadės.