Raktas nuo dievų vartų: PERKŪNO KARYS. Romanas

Nudžiugau, perskaitęs Afganistane tarnavusio majoro Alberto Dusevičiaus pirmąjį romaną. Lietuvybės, fantastikos ir realistinių karo realybės elementų samplaika – naujas dalykas lietuvių literatūroje, ko gero, turėsiantis bangą mėgdžiotojų ir gerbėjų. Knyga nėra pretenzinga, be to, majoras apsidraudžia jos pradžioje („nuoširdžiai dėkoju istorikui Tomui Baranauskui“, p. 3; taigi: jei bus istorinių netikslumų, kaltas šis viduramžių žinovas); pasitelkia tautinius, patriotinius motyvus (bet nepersistengia; o ir Vyganto Vėjo iliustracijos šaunios); realistiškai aprašo Irake tarnaujančio kario kasdienybę („Trinktelėjo stambaus kalibro kulkosvaidis iš bokštelio. Jam pritarė aršios automatinių šautuvų M16 papliūpos“, p. 6); turi nepras­tą (ir erotinę) fantaziją, primenančią Kazanova virtusio Indianos Džonso nuotykius („Švelni moteriška šlaunis lietė jo šlaunį, o jos tarpkojis kuteno plaukeliais vyro ranką ir velnioniškai jaudino“, p. 77). Knygos pabaigoje A. Dusevičius pažada susitikti su mumis antrojoje dalyje. Lauksim, nes 170 puslapių knyga skaitosi greitai.

Rašyta nusimanant ir apie Iraką, ir apie kitus dalykus, bet su kai kuo nesutikčiau. Pvz., nesu įsitikinęs, kad viename iš paralelinių veiksmų (berods 1205 m.) aprašomi gyviai veisėsi Lietuvoje: „Aplink žvengdami tampė tuščias roges gauruoti arkliukai arba, susipainioję pakinktuose, voliojosi sniege“ (p. 12). Nesu paleozoologas, tad kaip paprastas skaitytojas truputį abejoju, ar mūsų šalyje prieš 800 metų gyveno „gauruoti arkliukai“. Na, prieš 8000 metų gal... Rašydamas apie Babiloną ir Marduko prakeiksmą, autorius demonstruoja neprastą šumerų-akadų civilizacijos išmanymą, nors netikslumų esama: Babilonas – graikiškas žodis, kilęs iš akadiškojo Babilu, reiškiančio „Dievo (dievų) vartai“, o A. Dusevičius pateikia nežinia iš kur ištrauktą versiją Bab-ilani (vis dėlto senosiose semitų kalbose nėra žodžio ilani, bet yra `ilah, al-lat, el, ilum, `-l(h)). Kadangi knyga fantastinė, apmaudu, jog autorius pražiopsojo progą rasti fantastišką paralelę tarp šumeriškojo dievybės vardo Dingir (Dim-me-er), reiškiančio „dangų, dievybę“, ir knygos herojaus – kapitono Barto Valeikio-Daugiručio (galėjo būti ir Dangirutis). Autorius išties domėjosi Babilono istorija („To PATIES Babilono griuvėsiai stūksojo čia pat, pačioje lenkų divizijos stovykloje. Laisvu nuo tarnybos metu Bartas pasinerdavo į internetą ir prieš akis plaukdavo priešistoriniai amžiai, hetitų, kasitų ir chaldėjų karalių dinastijos, kažkada valdžiusios Babiloną“ (p. 19), mitologija (rašoma apie Babilono „vyriausiojo dievo, karo dievo Marduko“ šventovę Esagilą; Mardukas, arba šumerų Amar-Utu „Saulės veršis“, XVIII a. pr. Kr. buvo vyriausioji Babilono dievybė, bet jis nebuvo karo dievas – labiau mėgo magiją, teisingumą).

Šios knygos recenzentui A. Dusevičius papasakojo apie „Perkūno kario“ atsiradimą: „Pirmiausia tai buvo vidinis noras, kitaip tariant – negalėjau „nečiulbėti“, be to, misijos Afganistane metu savanoriškai ėmiausi vykdyti viešųjų ryšių karininko pareigas ir pradėjau siųsti savo reportažus į Lietuvą. Rašinėliai turėjo nemenką pasisekimą krašto apsaugos sistemoje, tai padrąsino ir parašyti ką nors grožinio, nuotykinio bei kovinio. Taip gimė „Perkūno karys“.“ Autoriui teko tarnauti ir Irake: „Tas pusmetis paliko stiprius įspūdžius. Mūsų stovykla buvo įsikūrusi Babilono griuvėsiuose ir aš laisvu nuo tarnybos laiku ten vaikščiodavau. Fantastikos motyvų romane stengiausi nesureikšminti – jie tėra priemonė, ieškant atsakymo į klausimą, kokiu raktu reikėtų atrakinti Bab-ilani – „dievų vartus“.“

A. Dusevičius, remdamasis T. Baranausku, teigia, kad romane minimi įvykiai (kunigaikščio Žvelgaičio nesėkmingas 1205 m. žygis į Estiją, kunigaikščio Daugiručio savižudybė Livonijos ordino pilyje Cėsyje) yra realūs. „Tikiuosi sulaukti informatyvių ir kultūringai išdėstytų skaitytojų nuomonių, nes atsiliepimas „tavo knyga – gaidys“ mažų mažiausiai yra neinformatyvus, – sako majoras. – Knygos tikslas – priminti jauniems žmonėms skaitymo malonumą. Specialiai neaprašinėjau pagrindinio herojaus kapitono Barto Valeikio išvaizdos, kad kiekvienas įsivaizduotų jį tokį, kokį pats susikurtų ir tikriausiai – panašų į save. Kiti tikslai – patriotizmo ugdymas, skatinimas pasidomėti mūsų tėvynės istorija, kitomis kultūromis, pasididžiavimo tautiniu identitetu stiprinimas. Velniai rautų, juk mes lietuviai! Mokam ne tik lyriškai dūsaut, bet ir kautis! Karą mačiau savo akimis ir iš arti... Norėjau, kad kiekvienas skaitytojas sau atsakytų į klausimą, kokiu raktu reikėtų atrakinti dievų vartus, kad pro juos pas žmones ateitų dievai ir gyventų tarp jų, o žmonės – tarp dievų. Kad skaitytojas susimąstytų, ar, atrakinus vartus karo dievo raktu, kiti dievai galės nužengti per juos pas žmones...“

A. Dusevičius teigia, kad jį žavi ir senasis baltų tikėjimas. „Jis žadina jausmus ir kaitina vaizduotę. Knygoje paminėtas pagoniškojo kulto objektas – Perkūno Mergos akmuo, ant kurio nematomomis runomis yra užrašytas Perkūno prakeiksmas, iš tiesų egzistuoja ir yra mano gimtinėje – Daugų apylinkėse. Vienas iš tikrų ir mistika apgaubtų objektų, pasiekęs mus iš pagonybės laikų ir dar laukiantis paslapties įminimo, yra suakmenėjusios Mergelės ir jų suformuotas takas Dzūkijoje.“