Plikas laikas: ŠLEIKŠTULYS. Romanas. Antrasis leidimas

Egzistencialistinės filosofijos biblija laikomas prancūzų filosofo Jeano Paulio Sartre’o (1905–1980) romanas „Šleikštulys“ („La nausée“, 1938; rašytas 1932–1936) –­ Antoine’o Roquentino dienoraštis. Klasikinis kūrinys išverstas puikiai, o knygos pabaigoje yra net 60 paaiškinimų (pirmoji knygos laida pasirodė 2002 m.). Už šią knygą 1964 m. J. P. Sartre’ui suteikta Nobelio premija, kurios jis atsisakė.

Maždaug 300 puslapių knyga daugiažodžiautojus rašytojus turėtų išmokyti santūrumo. „ANTRADIENIS. Nieko. Egzistavau.“ (p. 172). Filosofus – išradingumo. „Dabar, kai rašau, gimsta žodis Absurdas; dar prieš valandėlę parke jis neatėjo man į galvą, nors ir neieškojau, tiesiog jo nereikėjo: mąsčiau be žodžių, apie daiktus, drauge su daiktais.“ (p. 214).

Knyga pilna „keistų reginių“ (p. 222), sapnų (sapnuojama, pvz., „milžiniška esatis“), apmąstymų („Aš laisvas: nebėra jokios prasmės gyventi, – visa, ką išmėginau, žlugo, o daugiau nieko nesugalvoju“; p. 258).

A. Roquentinas – 30-metis, grįžęs iš kelerius metus trukusios kelionės ir apsistojęs neegistuojančiame Buvilio miestelyje. Kiti romano herojai – Ani (anglė, kadaise buvo jo meilužė) ir Savamokslis (prancūzas socialistas).

Nors tai – pirmoji filosofo prozos knyga, joje žodis valdomas meistriškai. Atrodo, nieko nauja apie tokį žymų kūrinį bei dar žymesnį jo autorių pasakyti neįmanoma. Tačiau apmąstymams peno suteikia tai, kad iš pradžių J. P. Sartre’as romaną norėjo pavadinti „Melancholija“. Priešingai nei klaikokame Živilės Jackūnaitės-Šantarienės viršelyje, kūrinio nuotaika nėra suicidiška (lietuviškas mentalitetas daro savo – prisitaikome net žymiausius kūrinius). Ji melancholiška, kalbanti apie vienatvę („O aš gyvenu vienas, visiškai vienas. Niekada su niekuo nesikalbu; nieko negaunu, nieko neduodu“; p. 17), daiktų atgrasumą („dabar visur pilna keistų daiktų“, p. 20), juoką („Bet kai žmogus vienas, jam retai kada užeina noras juoktis“, p. 19), šleikštulį („Negerai! Visai prasti popieriai: apniko ta bjaurastis“; p. 36).

J. P. Sartre’o herojui atrodo, kad gyvenant nieko nenutinka, tik „keičiasi dekoracijos, įeina ir išeina žmonės, ir tiek“ (p. 69), bet jis nėra visiškai apatiškas, nes rūpi sužinoti: „Bet kodėl? KODĖL?“

Smagu skaityti šį romaną krizės metu. Taip ir lygini: ar man geriau, ar J. P. Sartre’o herojui. „Šlapia ranka nuo pianino paima pieštuką“, – vaizdingai kalba filosofas ir rašytojas, tačiau džiaugsmo jo balse mažoka: gyvenimas – beprasmis, kol pats jam nesuteiki prasmės. Tiesa, tai nėra neviltis, kurią aprašė Louis Ferdinandas Céline’as (tikr. Louis Ferdinandas Destouches’as, 1894–1961), cituojamas „Šleikštulio“ pradžioje. Galbūt J. P. Sartre’ą išgelbėjo muzika? „Negrė dainuoja. Vadinasi, jos egzistenciją galima – bent iš dalies – pateisinti? Aš visiškai sutrikęs“ (p. 292).

Egzistencialistinės filosofijos vadovėliu kartais vadinamas romanas kalba apie būtį (panašiai ją regėjo Martinas Heideggeris) ir laiką: „Nebeskiriu dabarties nuo ateities, dabartis vis tęsiasi, ateitis pamažu pildosi; senė slenka tuščia gatve, kilnoja sunkius vyriškus batus. Tai ir yra laikas, vien plikas laikas...“ (p. 56).

O jeigu?..